Šią savaitę pati valdžia šliūkštelėjo žibalo į kol kas tik rusenusias žarijas.
Vyriausybės atstovai ėmė trimituoti, kad epidemiologiniai rodikliai gerėja, šalis pamažėl pareina į geresnį scenarijų ir jau bus galima pradėti laisvinti kai kuriuos karantino reikalavimus.
Vyriausybės posėdžio išvakarėse jau sklandė viltys, kad bus leista atverti duris grožio salonams, mažoms ne maisto prekių parduotuvėms.
Bet valdžiai patarinėjantys ekspertai pareiškė, kad nepritaria tokiems veiksmams, ir dar sugriežtino savo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima pradėti karantino atlaisvinimus. Vyriausybė nuspaudė stabdį.
Tai sukėlė pasipiktinimo ir kritikos pliūpsnį.
Smulkiojo verslo atstovai net paskelbė, kad Vyriausybę paduos į teismą, nes esą proteguojamas stambusis verslas.
Sujudo ir kai kurie merai, aiškindami, kad tose savivaldybėse, kur pandemijos rodikliai daug geresni už kitų, būtų galima pradėti atleisti varžtus.
Kilo ir politinių bangų. Ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos vadovė A.Armonaitė paskelbė, jog nepritarė Vyriausybės ir ekspertų sprendimui, – jos manymu, pagaliau reikia pradėti gelbėti dūstantį verslą. Juolab kad tokie atlaisvinimai nesukeltų lemtingo pavojaus.
Šią strategiją, atrodo, linkę palaikyti ir liberalai. Taigi valdančiojoje koalicijoje Vyriausybės poziciją tvirtai remia tik konservatoriai. Kol kas.
Tuo metu opozicija puolė pliekti besiblaškančios valdžios už tai, kad ji galutinai pasmaugs visuomenę ir ekonomiką.
Premjerė I.Šimonytė vėl atsiprašinėjo žmonių, žadėjo, kad Vyriausybė vėl grįš prie šio klausimo kitą savaitę, parengs „algoritmą“, kaip laisvinti karantiną atskirose savivaldybėse.
Kartu politikė kartojo pagrindinį valdžios argumentą – vis dar per didelė rizika, kad paskubėjus galima patekti po trečiąja pandemijos banga.
Šiaip ar kitaip, dabartinės bangos smūgis ekonomikai, ko gero, bus skaudesnis negu pirmosios, o tai neišvengiamai dar labiau pakels politinę temperatūrą tiek tarp valdžios ir opozicijos, tiek pačių valdančiųjų stovykloje, tiek tarp pastarųjų ir Prezidentūros. Juolab kad valdančiųjų ir prezidento G.Nausėdos santykiai pastaruoju metu vis karštėja.
Garsiąją G.Nausėdos „politinio atšalimo“ idėją jau supliekė ne tik daugelis ekspertų ar opozicijos atstovų, bet ir valdančiųjų lyderiai.
Mat ši idėja (kad buvę ministrai L.Linkevičius, R.Karoblis ir E.Misiūnas negali būti ambasadoriais ir teisėju) gali būti net antikonstitucinė ir tiesiog skirta tikriesiems prezidento elgesio motyvams pridengti.
Tai – kerštas L.Linkevičiui, kad jis buvo pernelyg aktyvus Baltarusijos fronte, o R.Karoblis nenusileido G.Nausėdos ir saugumo spaudimui skirti naujuoju karinės žvalgybos vadu saugumo šefo D.Jauniškio artimą draugą.
Tuo metu teisėjo mantiją norėjęs vėl apsisiausti E.Misiūnas greičiausiai tik dėl skaičiaus pateko į kompaniją.
Bet dar svarbiau, kad R.Karoblio ir L.Linkevičiaus užkardymas tebelieka vieninteliu aiškiu dalyku tose „tyliosiose derybose“, kurios vyksta dėl svarbių ambasadorių postų Europos Sąjungoje, JAV, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje. Dauguma šių valstybei svarbių kėdžių tuščios jau kone pusę metų.
Bene aštriausi nesutarimai kilo dėl to, kad konservatoriai su užsienio reikalų ministru G.Landsbergiu priešakyje priešinosi žūtbūtinėms G.Nausėdos pastangoms į ambasadorius ES įbrukti mažai kam žinomą savo globotinį V.Jankūną. Dėl to, panašu, labiausiai ir strigo visas procesas.
Natūralu, kad toks stumdymasis ėmė kelti ir dalies visuomenės nepasitenkinimą. Štai Amerikos verslo rūmai, vienijantys apie pusantro šimto JAV bendrovių, dirbančių Lietuvoje, kreipėsi į prezidentą dėl to, kad delsiant skirti ambasadorių JAV yra kenkiama valstybių bendradarbiavimui ir verslo interesams.
Vakar Seimo Užsienio reikalų komitete už uždarų durų G.Landsbergis pagaliau pristatė keturias ambasadorių kandidatūras.
Vis dėlto galima spėti, jog ambasada ES tebekybo nežinioje, nors ministras patikino, kad V.Jankūno pavardės tarp kandidatų nebuvo.
Kad ir kaip baigtųsi šios gūžynės, kritika ant savo paties grėblio užšokusiam ir dėl to besiblaškančiam prezidentui yra patogus būdas konservatoriams atsikirsti šalies vadovui už tai, kad jis apskritai vis energingiau mėgina lipti į Vyriausybės daržą.
Antai grįžęs iš Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdžio G.Nausėda jau net savo patarėjų laiškais kamantinėjo sveikatos apsaugos ministrą A.Dulkį, kaip jis vykdo prezidento planą iki vasaros vidurio paskiepyti 70 proc. tautos.
Be to, kartu su Latvijos ir Estijos premjerais, nesuderinęs nei su Seimu, nei su Vyriausybe, G.Nausėda pasiuntė raštus Briuseliui blokuoti milijardines ES ūkio gaivinimo lėšas, jei nebus pakankamai finansuojama „Rail Baltica“.
Esant tokiai situacijai, matyt, neatsitiktinai Seimo konservatorių gretose kyla užmojai pradėti diskusijas ne tik dėl to, ar prezidentas turi važinėti į EVT, ypač kai ten yra svarstomi vykdomosios valdžios politikos reikalai, bet ir dėl to, ar apskritai nereikėtų aiškiau reglamentuoti šalies vadovo veikimo ribų Vyriausybės ir Seimo atžvilgiu.
Jeigu šios idėjos, turinčios ir tylų dešiniųjų viršūnių palaiminimą, pavirs konkrečiais veiksmais, galima laukti griežto Prezidentūros atkirčio.
Tokios kaktomušos tiktai kenks valstybei, neišklampojančiai iš karantino pelkės.
