Tačiau įkandin kai kurių pareigūnų velkasi toks praeities šleifas, kad prisiminus rinkiminius konservatorių ir liberalų baksnojimus į valstiečių šešėlius telieka prisiminti patarlę „juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Pavyzdžių – per akis. Konservatoriai pašalino iš partijos tuometį Seimo narį M.Adomėną, patys konstatavę, kad jis tenkino koncerno „MG Baltic“ interesus, siekė su juo draugiškų santykių, vykdė jo prašymus už galimą finansinę ar kitokią paramą.
Bet nepriimtą į konservatorių sąrašą ir nesėkmingai savarankiškai vėl siekusį parlamentaro mandato bedarbiu tapusį M.Adomėną po savuoju sparnu priglaudė G.Landsbergis – paskyrė užsienio reikalų viceministru.
Nežinia, kam valdantiesiems prireikė šio šešėlių temdomo politiko. Vienaip ar kitaip, tai suteikė progą jų oponentams įtarinėti, kad gal konservatorių lyderį ir M.Adomėną sieja tai, jog abu turėjo liudyti Specialiųjų tyrimų tarnybai ir pasakoti, kur, kada ir kokį vyną gėrė su „MG Baltic“ savininkais.
Dar vienas konservatorių pasirinkimas, kaip sakoma, su nekokiu kvapu – Žemės ūkio ministerijos kancleris V.Aleknavičius. Jis – buvęs mažos Kalvarijos savivaldybės meras, administracijos direktorius, konservatorių partijos skyriaus vadovas.
Per pastaruosius savivaldos rinkimus pralaimėjusio kovą dėl mero posto V.Aleknavičiaus reputaciją pakirto skandalingas įvykis – konservatorių deleguota stebėtoja buvo pričiupta jo naudai papirkinėjanti dvi rinkėjas ir atsidūrė teisiamųjų suole.
Negana to, V.Aleknavičius dar kreipėsi dėl garbės ir orumo įžeidimo į teismą, kurį gėdingai pralaimėjo.
Pernai vasarą V.Aleknavičius buvo atleistas iš Kalvarijos administracijos vadovo pareigų, kai per patį pandemijos įkarštį pirko savivaldybei naują automobilį, nors trūko lėšų apsaugos priemonėms.
Darbo netekęs Kalvarijos konservatorius perėjo iš savivaldos į nacionalinį lygį – buvo įdarbintas Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM), ir ne bet kuo, o kancleriu.
Panašių partinių veikėjų karjeros posūkių pasitaikydavo ir anksčiau, bet sunku suprasti, kodėl apie skaidrią politiką vis trimituojantys konservatoriai į aukštą postą sostinėje panoro atsitempti prieštaringų vertinimų slegiamą asmenį.
Juk aišku, kad V.Aleknavičių lydintys šešėliai kaskart bus prisimenami, kai tik ŽŪM kur nors kluptelės. Negi konservatoriai neturi iš ko rinktis, o gal tiesiog įkūrė darbo ieškančių partiečių įdarbinimo biurą?
Konservatorių pasirinktas krašto apsaugos viceministru V.Semeška irgi seniai linksniuojamas ne viename skandale. Druskininkų meras R.Malinauskas, remdamasis druskininkiečių nuomone, šį ne kartą į kurorto savivaldybės tarybą kandidatavusį asmenį apibūdino spalvingai – „aferistas genijus“.
Vienaip ar kitaip, V.Semeškos biografija mirga dėmėmis – dar 2002 m. jis teismo sprendimu turėjo sumokėti bendrovei „Gretsch-Unitas Baltic“, kurios direktoriumi dirbo, 31 tūkst. eurų už žalą, padarytą pripirkus beverčių bankrutuojančios įmonės „Švenčionių grūdai“ akcijų. Auditorių vertinimu, jis „Gretsch-Unitas Baltic“ pridarė maždaug 143 tūkst. eurų žalos.
Konfliktais, skundais V.Semeška garsėjo ir tapęs Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nariu.
Jis nesėkmingai bylinėjosi reikalaudamas, kad už šį darbą jam būtų mokamas nuolatinis atlyginimas, nors VRK teismui teigė, jog šis jos narys nesiimdavo jokių papildomų užduočių netgi prašomas komisijos pirmininkės.
Tuo metu V.Semeška aiškino, jog daug dirba, – esą stebi politinę reklamą tūnodamas socialiniuose tinkluose ir vakarais, ir naktimis.
Šis konservatorius uolumu pasižymėjo ir visur ieškodamas neskaidrumo – įrašinėjo Druskininkų tarybos posėdžius, skaičiavo visas VRK pirmininkės L.Matjošaitytės komandiruotes, bet pats vos išsaugojo jos nario vietą kilus įtarimų, kad pateikė klaidinančią informaciją apie išsilavinimą.
Tada V.Semeška išnešė sveiką kailį, nes prokuratūra atsisakė tirti jo mokslų aplinkybes, o Seimui pritrūko balsų jį atleisti iš VRK nario pareigų. Užtat jei dabar pasitvirtintų įtarimai, kad šis krašto apsaugos viceministru tapęs konservatorius nėra įgijęs vidurinio išsilavinimo, tai būtų kupstas, galintis apversti jo karjeros vežimą.
Net ir daug žemesnėms valstybės tarnybos pareigoms nei viceministro įstatymai reikalauja aukštojo išsilavinimo. V.Semeška baigė bakalauro ir magistro studijas, tačiau kyla klausimas, ar teisėtai į jas įstojo, nes iš jo painios biografijos aiškėja, kad mesdavo ar būdavo šalinamas iš vidurinį išsilavinimą suteikiančių mokyklų, kuriose mokėsi.
Tai kiek primena V.Uspaskicho nežinia kaip gautą G.Plechanovo akademijos diplomą.
Pats A.Semeška aiškino, kad jam sunku pasakyti, ar įgijo vidurinį išsilavinimą, tačiau džiaugiasi turįs aukštesnįjį.
Lyg būtų dar maža painiavos dėl valdžios vyrų išsilavinimo, dar ir skiriant kitu krašto apsaugos viceministru patyrusį diplomatą, buvusį ambasadorių NATO V.Leškevičių ir karinei žvalgybai pradėjus tikrinimą paaiškėjo, kad jis nebaigęs aukštojo mokslo, nors skelbė jį turįs.
Regis, ne tik valstybės tarnybos, bet ir Lietuvos švietimo dokumentų kontrolė kiaura kaip rėtis, jei universitetų diplomais puikuojasi politikai, galintys neturėti nė vidurinės mokyklos atestato.
