Lietuvos politikos viršūnėse netyla triukšmas dėl prezidento G.Nausėdos sprendimo išbrokuoti buvusius užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus Liną Linkevičių bei Raimundą Karoblį, kuriems buvo pranašaujami ambasadoriaus postai svarbiose Lietuvos atstovybėse užsienyje.
Šalies vadovo teigimu, buvusiems Vyriausybės nariams pirmiau reikia „politiškai atšalti“ ir galbūt tik vėliau vėl siekti karjeros. Bet tokie argumentai neįtikina nei daugelio politikų, nei politikos ekspertų. Jie įžvelgia kerštą eksministrams, kurie veikė kiek kitaip, nei buvo užsigeidęs prezidentas.
„Lietuvos rytas“ atvertė panašių istorijų puslapius. Tokios tradicijos Simono Daukanto aikštės rūmuose kuriamos jau ne vienus metus – buvę užsienio reikalų ministrai ar Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovai baigę kadenciją neretai atsidurdavo gatvėje.
D.Grybauskaitės valdymo laikais būta ir tokių atvejų, kai jos paliepimu be jokių paaiškinimų aukšti pareigūnai „atšalti“ būdavo pasiunčiami per dvidešimt keturias valandas.
Darbą susirado pats
Per finansinį sunkmetį Vyriausybei vadovavęs tuometis konservatorių lyderis, dabartinis europarlamentaras Andrius Kubilius užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką paaukojo besąlygiškai paklusęs D.Grybauskaitės nurodymui jį nedelsiant atstatydinti. Bet joks skandalas tada nekilo. Konservatoriai tiesiog tyliai prarijo prezidentės „piliulę“.
„Pagal D.Grybauskaitę, mes skirtingai žiūrėjome į šalies užsienio politiką. Supratęs, kad jau tapau įkaitu tarp Vyriausybės ir prezidentės, po kokio mėnesio atsistatydinau. O ta istorija prasidėjo nuo pat pirmų mano ministravimo dienų – mačiau, kad prezidentė nenori su manimi dirbti, bet ji neturėjo jokio preteksto pareikšti man nepasitikėjimą.
Ir nors jos buvo paklausta, kodėl man reikėtų trauktis iš posto, jokie paaiškinimai nebuvo pateikti. Iki šiol nesuprantu, kodėl privalėjau atsisakyti pareigų“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ prisiminė V.Ušackas.
Palikęs ministro postą jis tyliai sugrįžo į Užsienio reikalų ministeriją (URM). Nors V.Ušackas buvo patyręs diplomatas, dirbęs ambasadoriumi Vašingtone, Londone ir Briuselyje, niekas net neužsiminė, kad jo patirtis ir ryšiai galėtų būti panaudoti kokioje nors Lietuvos atstovybėje užsienyje.
V.Ušackas be jokių Lietuvos institucijų paramos dalyvavo Europos Sąjungos paskelbtuose konkursuose jos atstovybių vadovų pareigoms eiti ir juos buvo laimėjęs du kartus – jam teko ES atstovauti Afganistane ir Rusijoje.
„Tada puikiai supratau, kad D.Grybauskaitei esant prezidento poste negaliu net puoselėti jokių vilčių dirbti diplomatu. Todėl ir nusprendžiau savarankiškai ieškotis tarnybos. Juk kai vienas langas užsidaro, neretai atsidaro daugybė kitų langų“, – šyptelėjo V.Ušackas.
Politinių intrigų sūpuoklėse
2000–2006 metais, kai Lietuva tapo ir ES, ir NATO nare, mūsų šalies diplomatinei tarnybai vadovavęs Antanas Valionis, nors ir turėdamas nemenkos patirties, pasitraukė iš ministro pareigų, keičiantis Vyriausybėms tapo politinių intrigų bei skandalų auka.
„Kai 2006 metais atsistatydinus iš premjero posto šviesaus atminimo Algirdui Brazauskui mažumos Vyriausybę, konservatorių remiamas, sudarė Gediminas Kirkilas, tuometis prezidentas Valdas Adamkus norėjo mane išsiųsti ambasadoriumi į JAV. Tačiau kadangi Vyriausybę nuo užpakalinės sėdynės vairavo konservatoriai, G.Kirkilas nesiryžo tokiam sprendimui.
Be to, juk tada buvo sukeltas vadinamasis valstybininkų skandalas, kuriame taip pat buvau linksniuojamas. Negana to, man konservatoriai dar prikišo ir tai, kad kadaise, jaunystėje, buvau įtrauktas į KGB rezervistų sąrašus“, – apie savo karjeros peripetijas pasakojo A.Valionis.
Vis dėlto siekiant pasinaudoti buvusio ministro sukaupta patirtimi jį buvo planuojama išsiųsti ambasadoriumi į Baltarusiją. Tačiau po prezidento rinkimų 2006 metais, kai A.Valionis parėmė prieš diktatorių Aliaksandrą Lukašenką stojusį opozicijos kandidatą Aliaksandrą Milinkievičių, Baltarusijos KGB eksministrui užkirto kelią į ambasadoriaus postą.
Tada Baltarusijos valstybinė televizija apkaltino A.Valionį, mūsų šalies ambasadą Minske ir ES užsienio politikos vadovą Javierą Solaną aktyviai prisidedant prie protesto mitingų, kurie vyko Minske po prezidento rinkimų, organizavimo. Taip A.Valionis ir J.Solana atsidūrė juodajame Baltarusijos KGB sąraše.
Tačiau nuo nedarbo A.Valionį išgelbėjo tai, kad jis tuo metu buvo ir Seimo narys.
Pasibaigus Seimo kadencijai 2008 m. eksministrą V.Adamkus paskyrė ambasadoriumi Latvijoje.
Bet Rygoje jis dirbo tik iki 2011 m. birželio. Iš ambasadoriaus posto diplomatas atsistatydino po kilusio skandalo, kai buvo paviešinti jo neoficialūs pokalbiai su vieno Lietuvos interneto portalo žurnalistu.
Svarstydamas apie situaciją Latvijoje po to, kai tuometis šalies prezidentas Valdis Zatleras inicijavo parlamento paleidimo procedūrą, A.Valionis žurnalistui kalbėjo, kad tokios „intencijos kvepia nelabai gražiai“.
Prezidentė D.Grybauskaitė pareikalavo, kad A.Valionis nedelsiant atvyktų į Vilnių pasiaiškinti. Jis po pokalbio pateikė prašymą atsistatydinti. Vėliau tęsė darbą URM kaip ambasadorius ypatingiems pavedimams. Išeidamas į pensiją 2017-ųjų rugsėjį diplomatas tyliai užvėrė ministerijos duris, o tuometis jos vadovas L.Linkevičius neatėjo su kolega net atsisveikinti. Įsakymą apie atleidimą iš darbo atsiuntė paštu.
Dingsta vertinga patirtis
Iš A.Valionio diplomatijos vadovo portfelį perėmęs Kovo 11-osios Akto signataras Petras Vaitiekūnas pasibaigus tarnybai ministro poste nusprendė URM nebepasilikti.
„Manęs niekas nevarė. Aš pats priėmiau sprendimą išeiti iš diplomatinės tarnybos. Jei būčiau užsiminęs, kad noriu ir toliau dirbti, manau, tikrai būčiau galėjęs tapti ambasadoriumi ypatingiems pavedimams. Tęsti diplomato darbą mane įkalbinėjo ir tuometis užsienio reikalų ministras V.Ušackas.
Metus padykaduoniavęs vis dėlto įsiklausiau į V.Ušacko raginimus neapleisti diplomatinės tarnybos, o 2010 metais buvau išsiųstas dirbti Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje.
Mano asmeninė patirtis įrodė, kad per metus išbarsčiau beveik visus ryšius, kuriuos buvau sukaupęs dirbdamas ministru. Todėl esu tikras – jei buvę užsienio reikalų ministrai kurį laiką dirba tik ambasadoriais ypatingiems pavedimams arba dar kokiose nors pareigose URM, jie praranda nemažai sukauptos patirties ir svarbių, reikalingų ryšių. Kol jie „neatšalo“, juos būtina išsiųsti į diplomatines atstovybes, tarptautines misijas ar organizacijas“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo P.Vaitiekūnas.
Kijeve jis ambasadoriavo iki 2014 metų, vėliau iki 2019-ųjų dirbo Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynimo tarybos patarėju, nes tuometė šios šalies valdžia vertino jo patirtį ir žinias. Dabar, pasak P.Vaitiekūno, jis yra laisvas paukštis.
Konservatoriai neprapuolė
Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo užsienio reikalų ministras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų Algirdas Saudargas diplomatinei tarnybai vadovavo 1990–1992 ir 1996–2000 metais. Po to kurį laiką padirbėjęs URM jis 2004 m. buvo išsiųstas dirbti Lietuvos atstovu prieš Šventojo Sosto ir Maltos ordino. Vėliau jis dvi kadencijas dirbo Europos Parlamente, į kurį buvo išrinktas pagal konservatorių sąrašą.
Kitas dešiniųjų atstovas Audronius Ažubalis užsienio reikalų ministro portfelį turėjo 2010–2012 metais. Baigęs tarnybą šiame poste jis be darbo neliko – vėl su konservatoriais pateko į Seimą.
Atleidimai – mįslingi
Taigi buvusių užsienio reikalų ministrų likimai skirtingi. Užtat kur kas liūdnesniais prisiminimais gali pasidalyti buvę VSD vadovai. Beveik visi jie ne savo valia paliko tarnybą ir atsidūrė tiesiog gatvėje.
Tiesa, VSD tėvu vadinamas Kovo 11-osios Akto signataras Jurgis Jurgelis po daugiau nei penkerių metų tarnybos departamento vadovo poste be darbo vis dėlto neliko – tapo VSD direktoriaus, taip pat signataro Mečio Laurinkaus patarėju, vėliau vadovavo Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Jo patirtimi ir žiniomis naudojosi ir Vyriausybė, ir URM, ir Vidaus reikalų ministerija.
Tačiau J.Jurgelio atleidimas iš VSD direktoriaus pareigų iki šiol apaugęs mįslėmis. Jis pats apie tai atvirauti dar nepanoro, tik prisiminė, kad įteikęs tuomečiam prezidentui V.Adamkui atsistatydinimo pareiškimą sulaukė jo pagyrimų ir padėkos už tarnybą.
„Baigei tarnybą – ir į gatvę! Bet mano atveju taip nebuvo. Kadangi tuo laiku dar nebuvo nustatytos VSD vadovų kadencijos, po beveik septynerių metų departamento direktoriaus poste man buvo pasiūlyta diplomatinė tarnyba. Išvažiavau dirbti ambasadoriumi Ispanijoje. O vos pasibaigus karui tarp Gruzijos ir Rusijos 2008-ųjų vasarą buvau išsiųstas vadovauti mūsų šalies ambasadai Tbilisyje.
Deja, ten mano tarnyba truko tik pusantrų metų. Kodėl iš ambasadoriaus posto buvau atšauktas per dvidešimt keturias valandas, iki šiol man niekas nėra paaiškinęs“, – stengėsi aptakiai kalbėti M.Laurinkus.
Jo atšaukimas iš diplomatinės tarnybos – vienas skandalingiausių ir mįslingiausių. Kad D.Grybauskaitė jį nusprendė nedelsiant sugrąžinti į Lietuvą, M.Laurinkus sužinojo iš žurnalistų. Pamanęs, kad tokia žinia gali būti gandai, jis paskambino tuomečiam užsienio reikalų ministrui V.Ušackui.
„Prezidentė nepasitiki“, – tepasakė V.Ušackas.
Tuomet M.Laurinkus bandė susisiekti su pačia D.Grybauskaite, tačiau pavyko tik trumpai pasikalbėti su viena jos patarėjų. Kai ši išgirdo, kas skambina, po trumpos pauzės, per kurią, matyt, šnektelėjo su S.Daukanto aikštės rūmų šeimininke, išrėžė: „Prezidentė su jumis nekalbės!“
„Štai tokia „procedūra“ pasibaigė mano tarnavimas tėvynei. Tiesa, per 24 valandas, kaip buvo įsakiusi prezidentė, į Lietuvą nepavyko sugrįžti. Užtrukau Gruzijoje du mėnesius. O Vilniuje laukė dar viena staigmena – be jokių paaiškinimų buvo nutraukta mano diplomatinė sutartis su URM. Žinoma, galėjau bylinėtis, tačiau nenorėjau savo valstybės paduoti į teismą“, – karčiai atsiduso M.Laurinkus.
Netekus darbo diplomatinėje tarnyboje niekas jokio darbo jam nepasiūlė, net nepadėjo ieškoti. Taip buvęs aktyvus Sąjūdžio veikėjas, Kovo 11-osios Akto signataras ir patyręs žvalgybininkas atsidūrė gatvėje. Dabar jis gauna signataro rentą.
Keitėsi vienas po kito
Politinių intrigų smūgius teko patirti ir kitiems buvusiems VSD direktoriams.
Antai per vadinamąjį valstybininkų skandalą, kurį įžiebė mįslinga saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis Breste, iš VSD vadovo pareigų 2007 metais buvo atleistas teisininkas Arvydas Pocius. Jam taip pat niekas jokios tarnybos nepasiūlė. Bet A.Pocius nesutriko – išsilaikė būtinus egzaminus ir tapo advokatu. Juo dirba iki šiol.
Bet 2007-ųjų birželį D.Grybauskaitės į VSD direktoriaus postą paskirtas Povilas Malakauskas išsilaikė tik pusantrų metų. Nepadėjo net tai, kad pareigūnas Seime prisipažino mąstantis „dešiniuoju galvos pusrutuliu“, kitaip sakant, pritariantis konservatorių remtai prezidentei ir jos vadovavimo supratimui.
Tiesa, P.Malakauskui buvo suteikta galimybė pačiam įteikti atsistatydinimo pareiškimą dėl neva asmeninių priežasčių. O sulaukusi pareiškimo šalies vadovė išrėžė: „Jei žmogus prašo, kodėl neturėčiau sutikti? Turėjau ir kitų įvairiausių motyvų, jie brendo seniai. VSD darbu iki galo nebuvau patenkinta.“
Tačiau buvo vieša paslaptis, jog P.Malakauskas buvo priverstas trauktis iš VSD vadovo posto dėl to, kad nesugebėjo Lietuvoje surasti vadinamojo CŽV kalėjimo, kurio buvimą visaip stengėsi įrodyti D.Grybauskaitė.
Po atleidimo P.Malakauskui pavyko įsidarbinti Policijos departamente. Jis iki šiol vengia viešumo ir atviravimo apie savo karjeros peripetijas.
2010-ųjų pavasarį VSD vadžias perėmusiam patyrusiam karo žvalgybininkui Gediminui Grinai poste pavyko išsilaikyti penkerius metus. Tačiau antrajai kadencijai jis nebuvo pasiūlytas.
Politikos ekspertų įsitikinimu, G.Grinos karjera irgi nutrūko dėl nesėkmingų CŽV kalėjimo paieškų, į kurias buvo įnirtingai įsitraukusi D.Grybauskaitė.
„Mes viduje (VSD. – Red.) neturime ką tirti. Ką mes viduje tirsime? Čia yra Amerikos vidiniai reikalai, ir keista, kad ta vidinė Amerikos politinė kova permesta į Lietuvą, o Lietuvoje daug kas to nesupranta“, – Seime yra kalbėjęs G.Grina.
Būdamas penkiasdešimties buvęs žvalgybininkas pasinaudojo galimybe gauti karininko pensiją.
„Lietuvos ryto“ paklaustas, ką šiuo metu veikia ir kaip panaudoja savo sukauptą patirtį bei žinias, G.Grina smagiai nusijuokė: „Esu karys pensininkas.
Užsiimu tuo, kas man patinka. Dabar pasinėriau į kraštotyros tyrinėjimus. O ką gi aš turėjau daryti, kai man niekas jokio darbo nepasiūlė? Bet nesiskundžiu.
O kaip į buvusius VSD vadovus ir patyrusius žvalgybininkus žiūri svarbiausios valstybės moterys ir vyrai, tai jų reikalas.“
„Politinis atšalimas“ daugeliui nesuprantamas
Prezidento G.Nausėdos sprendimą neskirti į diplomatinius postus buvusių ministrų R.Karoblio ir L.Linkevičiaus, nes prieš tai jiems esą reikia „politiškai atšalti“, ir valdantiesiems, ir opozicijai atstovaujantys politikai įvertino neigiamai.
„Nesuprantu, nuo ko jie turi atšalti, jei ir toliau dirbs valstybei“, – yra pareiškusi premjerė I.Šimonytė.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas konservatorius L.Kasčiūnas įsitikinęs, kad tokio rango ir tokį politinį, socialinį kapitalą sukaupęs žmogus kaip R.Karoblis būtų labai naudingas Lietuvos valstybei rimtoje diplomatinėje atstovybėje: „Man labai gaila, kad dabar jam tenka susidurti su kliūtimis.“
Konservatorius priminė, kad R.Karoblis nedalyvavo rinkimuose, nėra partijoje, todėl jam nesuprantama „politinio atšalimo“ koncepcija. „Savaitgalį, mačiau, jis buvo gamtoje esant minus 12, tai gal ir užtenka atšalimo“, – šmaikštavo L.Kasčiūnas.
Buvęs premjeras, NSGK narys S.Skvernelis tvirtino, kad buvo tartasi, jog po darbo jo vadovautoje Vyriausybėje R.Karoblis galės deramai tęsti karjerą: „Aš net neabejojau, kad R.Karoblio bei L.Linkevičiaus patirtis ir gebėjimai bus pritaikyti diplomatinėje tarnyboje.“
Ekspremjeras taip pat apgynė buvusį vidaus reikalų ministrą, su valstiečiais į Seimą kandidatavusį E.Misiūną, kuris mėgino grįžti dirbti teisėju, bet tam pasipriešino Prezidentūra, – esą iš teisėjų atėjus į ministrus bet kada yra galimybė atkurti teisėjo statusą.
„Tai labai svarbus signalas visiems Lietuvos žmonėms, kurie noriai nusiteikę dirbti valstybei. Sąžiningai ir dorai atlikę pareigas jie turės tas garantijas, kurias numato įstatymas. Mes apie privilegijas nekalbame. Tiesiog apie įstatymą. Bet yra, kaip yra“, – kalbėjo S.Skvernelis.
