Nors įvairių ekologinių judėjimų atstovai nesiliauja raudoti dėl nuolatinio klimato šiltėjimo, gamta kartais primena, kaip žiema atrodė prieš kelis dešimtmečius. Su visais privalumais ir pavojais.
Privalumai – lyg ant delno: po daugelio metų kauniečiai vėl galėjo išsitraukti slides, rogutes ar pačiūžas. Tokia galimybė itin svarbi karantino laikais, kai beveik nėra galimybių ne tik prigulti po palme Egipto paplūdimyje, bet ir nuvažiuoti į užmiestyje esantį mišką.
Poledinės žūklės mėgėjai pagaliau gavo progą prisiminti, kaip reikia elgtis su šiai pramogai skirtais įrankiais, nes kelerius metus iš eilės nekeldami pavojaus savo gyvybei jie galėjo traukti iš eketės ešerius tik kur nors Estijoje ar Suomijoje.
Tuo metu Kauno ponios prisiminė, kad drabužių spintoje dar yra užsilikusių kailinių, kuriuos pats metas pravėdinti. Pasipuošti einant į teatrą ar restoraną šiemet nebuvo galimybių, bet vis tiek smagu. Dar svarbiau – šilta.
Neįprastai didelių šalčių sukelti nemalonumai dar tik prasideda. Į jų sąrašą tikrai neverta įtraukti priminimo vairuotojams apie visuose automobiliuose esančią sunkią kvadratinę detalę – akumuliatorių, kuriam šaltis reiškia mirties nuosprendį.
Prie Neries įsikūrę Kauno ir pakaunės gyventojai kiekvieną rytą neramiai žvelgia į upės pusę ir žvilgsniu matuoja vandens lygį.
Jie visą pastarąjį dešimtmetį nepatyrė, kas yra potvynis, ir tikrai nenori prisiminti 2010-ųjų pavasario, kai, upės vandens lygiui staiga pakilus keliais metrais, itin skaudžiai nukentėjo Kauno rajone esantis Radikių kaimas, skendo kai kurie Kleboniškio miške iškilę namai.
Vanduo skandino žmonių namuose esantį turtą, automobilius ir net naminius gyvūnus.
Šiemet Neris vėl pasidengė 25–40 centimetrų storio ledu, kai kuriose vietose jau susidarė ledų sangrūdos. Lyg tyčia šiuo metu statomas tiltas per Nerį, todėl teko susiaurinti upės vagą, o kartu sumažėjo ir vandens pralaidumas.
Tilto statytojai atgabeno žemkasę, kuri plaukdama dideliu kaušu laužo ledus, tačiau dar ieškoma patikimų būdų juos tirpdyti arba net sprogdinti.
Gelbėtojai patarė paneriuose gyvenantiems kauniečiams išvis laikinai persikraustyti į saugesnę vietą ir palaukti, kol ledonešis baigsis.
Ledas gali pridaryti didelių nemalonumų net neprasidėjus atlydžiui. Tuo įsitikino savivaldybės įmonės „Kauno švara“ darbuotojai.
Valant ledą ant kauniečių pamėgto Lampėdžio ežero vasario viduryje nuskendo brangus traktorius. Vairuotojas spėjo iššokti iš kabinos ir nenukentėjo, o maždaug 2 tonas sveriantis traktorius nugarmėjo į ežero dugną. Po kelių dienų jį iš ten pavyko išgriebti ir turbūt pavyks suremontuoti.
Prieš pradedant darbus matuotas ledo storis, jis vietomis siekė 30 centimetrų, o mažiausias buvo bent 20 centimetrų.
Gali būti, kad darbuotojai tiesiog neįvertino vienos aplinkybės – dėl hidroelektrinės veiklos Nemunas kartu su ežeru primena gyvą alsuojantį organizmą.
Išleidus didelį kiekį vandens visas ledo sluoksnis pakyla, o vėl sumažėjus srautui gali atsirasti properšų, įtrūkių arba tuštumų.
Gelbėtojų perspėjimai apie pavojus ant saulės vis stipriau kaitinamo ledo, saugaus elgesio taisykles gali pasirodyti nuobodūs ir įkyrūs, tačiau būtent jiems tenka traukti permirkusius žvejus ir pramogautojus, o kartais – jų kūnus.
Visa tai – unikali patirtis, kuri po kelių dešimtmečių galbūt niekam nebus reikalinga, nes visai neseniai kalbėta, kad Nemunas tampa tik sekliu upeliu.
Teiginys, kad pasaulis niekada nebus toks kaip anksčiau, tinka ne tik kalbant apie koronaviruso pandemiją. Miestas ir jį supanti aplinka keičiasi kiekvieną akimirką ir reikia laiko įvertinti pokyčių svarbą.
