Prezidento V. Adamkaus komandoje dirbusi pakaunės miestelio seniūnė pasakė, kas šiame darbe ją stebina

Kauniečiai puikiai žino žavingą pakaunės miestelį Kačerginę, kuris nuo seno garsėjo kaip patrauklus kurortas. Net jo seniūnija yra įsikūrusi išskirtinėje tarpukario viloje. Bet tai, kokia išskirtinė asmenybė vadovauja šiai seniūnijai, tikrai nustebins.

 A.Ivanovaitė-Petraitienė spėjo pasisemti patirties ir dirbdama prezidento V.Adamkaus komandoje sostinėje.<br> lrytas.lt montažas.
 A.Ivanovaitė-Petraitienė spėjo pasisemti patirties ir dirbdama prezidento V.Adamkaus komandoje sostinėje.<br> lrytas.lt montažas.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>V.Skaraičio nuotr.
V.Adamkus.<br>V.Skaraičio nuotr.
V.Adamkus.<br>T.Bauro nuotr.
V.Adamkus.<br>T.Bauro nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Adamkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
A.Ivanovaitė-Petraitienė dirbo prezidento V.Adamkaus komandoje, dar keliose darbovietėse, bet su malonumu grįžo į gimtąją Kačerginę ir tapo miestelio seniūne.<br>M.Patašiaus nuotr.
A.Ivanovaitė-Petraitienė dirbo prezidento V.Adamkaus komandoje, dar keliose darbovietėse, bet su malonumu grįžo į gimtąją Kačerginę ir tapo miestelio seniūne.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kačerginėje akį traukia atnaujinta Lietuvos kariuomenės brigados generolo, gydytojo P.Vaiciuškos tarpukariu pastatyta vila.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kačerginėje akį traukia atnaujinta Lietuvos kariuomenės brigados generolo, gydytojo P.Vaiciuškos tarpukariu pastatyta vila.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

2021-02-28 17:42, atnaujinta 2021-02-28 18:57

Kauno seniūnijoms vadovauja įvairių patirčių turintys seniūnai. Bet Kauno rajone, Kačerginėje, dirbančią 37 metų Aistę Ivanovaitę-Petraitienę galima pavadinti išties išskirtine seniūne.

Moteris spėjo pasisemti patirties ir dirbdama prezidento Valdo Adamkaus komandoje sostinėje, ir seniūne nuošalioje Kartenoje (Kretingos r.).

A.Ivanovaitė-Petraitienė mokosi dešimtos užsienio kalbos, spėja studijuoti dar ir pedagogiką, maisto gamybos meną, augina du sūnus.

Kačerginės seniūnė pasakoti apie save kuklinosi, tačiau atskleidė, su kokiais iššūkiais susiduria dabartiniame darbe ir kodėl nenorėtų dirbti Kaune.

Nuvylė nenoras naujovių

– Esate gimusi ir augusi Kačerginėje. Kokia yra šio pakaunės miestelio bendruomenė ir su kokiais iššūkiais susidūrėte pradėjusi dirbti seniūne? „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Ivanovaitės-Petraitienės.

– Sakoma, kad savo kieme pranašu nebūsi, bet šiuo posakiu nusprendžiau nesivadovauti. Kačerginės seniūne tapau 2014 metais, bet dirbau tik du mėnesius, nes išėjau motinystės atostogų. Grįžau tik po 4 metų, nes gimė du sūnūs. Dabar jiems 4 ir 6 metai. Grįžti į darbą labai norėjau, nes buvau pasiilgusi žmonių, veiklos.

Viena, kai tiesiog esi miestelio gyventoja. Visai kas kita, kai tampi seniūne – į viską turi pažvelgti plačiau. Kačerginės bendruomenė yra gana susiskaldžiusi. Senieji gyventojai – konservatyvūs. Jiems nepatinka bet kokios permainos, pyksta, kai naujus didelius namus statosi nauji gyventojai.

Taip pat nemažai daliai gyventojų nepatinka, kad į Kačerginę atvyksta daug turistų, poilsiautojų. Priekaištauja, kad jie šiukšlina gamtą. Tokiems žmonėms sakau, kad Kačerginė nėra uždaroji akcinė bendrovė, kuri priklauso tik jos nariams. Kačerginė yra kurorto teritorija ir lankytojų pas mus tik daugės, todėl vietiniai gyventojai turi su tuo susitaikyti, prisitaikyti ir net bandyti iš to gauti naudos.

Naujieji Kačerginės gyventojai įvairūs. Vieni mielai įsilieja į bendruomenę, kiti gyvena uždarai ir mes jų net nepažįstame. Vis dėlto Kačerginėje gyvena daug išsilavinusių inteligentiškų žmonių, jaunimo. Norėčiau, kad jie suremtų pečius bendram darbui, kad kaimynai iš vieno miestelio galo eitų pas kitus pasivaišinti pyragais. Kaip tai padaryti, dar nesugalvojau, bet būtinai sumanysiu.

Didžiausias nusivylimas buvo tada, kai planavome atnaujinti J.Biliūno aikštę. Norisi, kad miestelyje būtų ne tik seni suolai ir aukurai. Projekte buvo numatyta aikštėje įrengti amfiteatrą, sportui ir renginiams pritaikytas erdves. Tačiau senoji bendruomenė sukilo, sakė, kad jiems nepatiks, kai per dienas greta namų bumbsės teniso kamuoliukai. Projektui nebuvo pritarta, pinigai atiduoti kitai seniūnijai ir jos gyventojai pagerino savo gyvenimo sąlygas.

Taip pat planuojame atnaujinti pagrindinę J.Janonio gatvę. Ji bus platinama, atnaujinta visa infrastruktūra, pastatyti nauji suolai.

Bendruomenė projektui pritarė, bet po to pasipylė skambučiai. Gyventojai nenorėjo, kad prie jų namų atsirastų nauji suolai, tvirtino, kad iš Kauno atvykę turistai ant jų sėdės, gliaudys saulėgrąžas, šiukšlins, triukšmaus. Tenka ieškoti kompromisų.

Dėl šios gatvės atnaujinimo, manau, bus ir daugiau pykčio. Kai kurie gyventojai yra užėmę po lopinį valstybinės žemės, kas kelis centimetrus, o kas ir metrą. Padidinę savo kiemus, kai kurie pasistatė tvirtas ir brangias tvoras. Kai gatvės rekonstrukcija prasidės, jas teks ardyti. Dėl to bus kovų.

Kačerginėje yra dvi teritorijos, kur anksčiau veikė vaikų stovyklos. Su vienos savininkais niekaip nepavyksta susitarti, kad jie ją deramai prižiūrėtų. Kitos šeimininkai teritoriją sutvarkė, laukiame, kas ten vyks toliau.

Praverčia ankstesnė patirtis

– Ar kažkada buvusi kaimynė mergaičiukė gali būti autoritetas vyresniems miestelio gyventojams?

– Neslėpsiu, kartais būna, kad gyventojai ne tik pyksta ir reiškia nepasitenkinimą, bet ir iškeikia. Neseniai traktorius valė gatves. Sniegą užstūmė ant vieno gyventojo įėjimo į kiemą. Šis mane už tai išvadino necenzūriniais žodžiais. Tokiais atvejais padeda vidinė ramybė, ankstesniuose darbuose gauta patirtis ir psichologo išsilavinimas.

Pakabinome skelbimą, kad namų prieigas valome tik tada, jei juose gyvena seni vieniši ar neįgalūs žmonės. Tikėjausi, jog tada žmonės pagalvos, kad nepriklauso nė vienai paminėtų grupių, ir nusivalys savo valdas bei jų prieigas patys. Taip ir buvo.

Man ir mano pavaduotojams tenka kasdien stebėti, kokie bus orai, kad bendrovė, su kuria esame sudarę valymo paslaugų sutartį, laiku atliktų darbus. Jos atstovai dirba gerai, bet gyventojai nevengia pastabų. Vieniems atrodo, kad miestelį valyti reikia, kai sninga, kitiems – kad kai snigti baigia, vieniems dieną, kitiems – vakare. Su visais šias problemas ir pasiūlymus reikia aptarti.

Neįdomiausias yra darbas su dokumentais. Tai gyventojams nematoma mano darbo dalis, bet ją būtina atlikti. Pavyzdžiui, net norint nusipirkti paprastą šluotą reikia pildyti dokumentus, kad viską atliktum taip, kaip reikalauja įstatymai.

Man dirbti labai padeda nuostabus kolektyvas. Pavyzdžiui, turime tik du darbininkus, kurie prižiūri visą Kačerginės teritoriją – 15 hektarų. Tai ir Nemuno pakrantės, ir miškas, kur daug lapų, spyglių, turistų lankomos vietos. Kaip jie spėja viską sutvarkyti, nušienauti žolę, man iki šiol paslaptis.

Dirbo su V.Adamkumi

– Užsiminėte, kad seniūnės darbe padeda išsilavinimas ir ankstesnio darbo patirtis. Kokia ji?

– Visada buvau trokštanti žinių. Kai baigiau 8 klases Kačerginėje, vasarą su drauge vaikščiodamos po Kauną nusprendėme, kad mums reikėtų mokytis mieste. Taip atsidūriau „Aušros“ gimnazijoje, į ją kasdien važiuodavau iš namų.

Paskui įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių filologijos specialybę, gretutinės studijos buvo psichologija. Mokydamasi dirbau anglų kalbos dėstytoja vienoje kalbų mokykloje, verčiau įvairius tekstus. Vienu metu Kačerginėje sanatorijoje vaikams dėsčiau anglų, prancūzų, lietuvių kalbas ir etiką. Dar vienoje įmonėje, prekiavusioje siūlais, dirbau vadybininke.

Vienu metu turėjau 4 darbus, bet to jau buvo per daug. Tad liko darbas kalbų kursuose, bet įstojau į magistrantūrą. Gavau žurnalistikos magistro diplomą. Dirbau įvairiuose laikraščiuose.

– Bet žinau, kad viliojo ir sostinė?

– Draugė, gyvenusi Vilniuje, pakvietė apsistoti sostinėje. Ji buvo odontologė, aš jos kabinete valiau patalpas, dezinfekavau įrankius, registravau lankytojus ir vėl mokiausi. Tada jau sėmiausi valstybės tarnautojui būtinų žinių. Prezidento V.Adamkaus komanda ieškojo Komunikacijos skyriaus vadovo. Laimėjau konkursą ir ėmiausi šio darbo.

Dirbti su prezidentu buvo nepaprastas malonumas. Bet kai prezidento rinkimus laimėjo Dalia Grybauskaitė, buvo formuojama nauja komanda. Komunikacijos skyrius buvo pertvarkytas. Man pasiūlyta dirbti seniūne keliuose provincijos miestuose. Pasirinkau Žemaitiją, Kartenos miestelį.

Rėždavo drąsiai, ką mano

– Kaip jautėtės iš sostinės atsidūrusi kaime, nepažįstamoje vietoje ir tarp svetimų žmonių?

– Žemaičiai iš karto pareiškė, kad aš esu iš Lietuvos ir Kauno, todėl karteniške niekada netapsiu. Bet neišsigandau, mano senelis kilęs iš Žemaitijos, tad žemaitiškai supratau. Taip pat vis sakiau, kad nesu iš Kauno, o iš kaimo. Karteniškiai – labai paprasti ir atviri žmonės. Jei kas nepatikdavo, taip ir pasakydavo, kad aš kvaila. Bet nuoširdžiai stengiantis bendrą kalbą atrasti pavyko. Kai dabar palyginu Karteną ir Kačerginę, matau, kokie užgrūdinti ir kantrūs yra ano kaimelio žmonės.

Kačerginėje didžiule problema ir pretenzijų objektu tampa net nedidelė duobė gatvėje, o Kartenos žmonės suprasdavo, kad visų kelių vienu metu neišgrįsi, reikia laiko. Per ketverius metus Kartenos kraštas ir žmonės man tapo labai artimi.

Bet pasitaikė galimybė grįžti į Kauno rajoną. Savivaldybėje dirbau viešųjų ryšių specialiste. Vis dėlto nesu miesto vaikas. Vilniuje nepripratau, Kaune man stigo oro, dvokia automobilių išmetamosios dujos. Kai po daugiau nei dvejų metų darbo Kauno rajono savivaldybėje atsirado Kačerginės seniūno vieta, su malonumu grįžau namo. Manau, kad seniūno darbas yra labiau gyvenimo būdas, jis man artimas.

Kaltino dėl moters mirties

– Nauju iššūkiu turbūt tapo ir koronaviruso pandemija bei karantinai? Juk patirties, kaip tokiu metu elgtis, nebuvo įmanoma gauti jokiame darbe. Koks yra jūsų – seniūnės darbas šiuo laikotarpiu?

– Prasidėjus karantinui vietiniai žmonės džiaugėsi tuo, kad tapo ramiau gyventi, nes turistų sumažėjo. Bet pirmojo karantino metu nerimo kilo dėl kitko. Daugiafunkciame centre buvo apgyvendinti tie Kauno rajono žmonės, kurie turėjo izoliuotis.

Dalis gyventojų jų labai bijojo, būgštavo, kad šie žmonės eis į parduotuvę ar į miestelį, kad apkrės kitus. Tokių atvejų nebuvo, bet raminti gyventojus reikėjo. Teko aiškinti, kad bet kam iš mūsų taip pat gali prireikti prieglobsčio.

Man ir daugiafunkcio centro vadovei tekdavo laukti, kada atvyks nauji gyventojai. Pranešdavo, kad, pavyzdžiui, lėktuvas iš užsienio Lietuvoje nusileis vidurnaktį, į centrą žmonės, kurie turės izoliuotis, bus atvežti apie 3 valandą nakties, bet gali ir vėluoti. O namie juk maži vaikai. Bet teko dirbti.

Taip pat buvo atvejų, kai karantine gyvenę žmonės piktinosi, kad jiems pateiktas atvėsęs maistas, ar net teko aiškintis, kokio dydžio tamponus nupirkti gyventojai, kuri nueiti į parduotuvę negalėjo, o artimųjų, kurie apipirktų, neturėjo.

Antrasis karantinas kitoks. Miestelyje buvo įrengti kelio ženklai, draudžiantys automobilius palikti prie parduotuvės ar miško. Kol judėjimas tarp savivaldybių buvo uždraustas, kauniečiai neatvykdavo, bet lankydavosi kitų rajono miestelių gyventojai.

Svečiai buvo nepatenkinti, kad statyti automobilių kur panorėję negali. Bet juk jie atvažiuodavo pasivaikščioti gamtoje, tad ar negalėjo paėjėti iki miško ar parduotuvės palikę automobilius šalia Kačerginės?

Pastaruoju metu pagalbos reikėjo tiems, kurie gyvena Kačerginėje, bet gyvenamąją vietą yra deklaravę kur nors kitur. Tiems žmonėms, kuriuos pažįstame, reikėjo parūpinti leidimus, kad jie galėtų kirsti skirtingų savivaldybių ribas.

Nemaloniausias atvejis buvo, kad vienai gyvenusiai moteriai sutriko sveikata. Socialinė darbuotoja pasirūpino, kad ji būtų paguldyta į ligoninę. Ten moteris užsikrėtė koronavirusu ir mirė. Artimieji mus dėl to kaltino.

Ar norėtų gyventi Kaune?

– Koronaviruso pandemija slūgsta. Prieš jai prasidedant vienas aktualiausių klausimų buvo Kauno miesto valdžios noras prisijungti tam tikras Kauno rajono teritorijas. Tarp jų ir Kačerginę. Ką apie tai mano gyventojai ir jūs?

– Kauno rajono bendruomenių asociacija klausė gyventojų nuomonės, ar jie norėtų tapti miesto dalimi. Nemažai Kačerginės gyventojų pasisakė prieš. Buvo ir tokių, kuriems šis klausimas nerūpi ir jiems nesvarbus.

Aš jokiu būdu nenorėčiau, kad rajono teritorijos būtų prijungtos prie miesto. Man gyvenimas gamtos apsuptame miestelyje yra mielas. Taip pat čia ir mažesni mokesčiai nei mieste.

Dar viena priežastis, kodėl neverta veržtis į miestą – kaimiškos bendruomenės gauna daugiau ir įvairesnio finansavimo iš ES fondų, galimybių kurti vis naujus projektus yra daugiau. Tai dar viena priežastis, kodėl nenorėčiau dirbti Kaune.

Pavyzdžiui, šiais metais Kačerginėje atsiras naujas pažintinis takas – parkas. Jis jungsis su jau esančiu pėsčiųjų ir dviračių taku, besidriekiančiu link Zapyškio. Jame bus daug informacijos apie taką supančią gamtą, atokvėpio vietų ir regyklų. Taip pat bus atnaujinama Kačerginės mokykla–daugiafunkcinis centras.

Mokosi ne tik užsienio kalbų

– Sakėte, kad dar studijuodama kitus mokėte anglų kalbos. Kiek iš viso užsienio kalbų mokate?

– Angliškai išmokau mokykloje, universitete – latviškai, nes Latvijoje turėjau giminių. Taip pat ir ispaniškai bei prancūziškai.

Vieną vasarą išvykusi į Vokietiją padirbėti – padėti vienai senolei – pramokau ir šią kalbą. Rusų kalba sudomino dėl to, kad mano tėvo artimieji buvo rusai sentikiai. Taip pat vienu metu buvau išvykusi į Olandiją skinti salotų. Ten sutikta pirmoji meilė buvo ukrainietis, tad patogiausia buvo bendrauti rusiškai. Ispanų kalbą išmokau studijuodama, dėl studentų mainų, kai teko pagyventi toje šalyje.

Jei ilgiau nesipraktikuoji, kalbos pasimiršta, todėl skaitau įvairią literatūrą, kartais prisimenu pradmenis.

Bet norėjau dar vieno išbandymo. Nusprendžiau, kad turiu išmokti sunkiausią pasaulyje – kinų kalbą. Mokytis jos savarankiškai būtų brangu. Todėl vėl įstojau į VDU. Azijos studijų centre mokausi kinų, japonų ir korėjiečių kalbų. Už studijas moku, bet tai pigiau, nei mokytis individualiai. Domėjausi ir arabų kalba, bet ji nesudomino, todėl neseniai pradėjau mokytis kalbėti turkiškai.

Mokytis kalbų man tiesiog patinka. Žvejai svajoja sumeškerioti kuo daugiau žuvų, aš – išmokti kuo daugiau kalbų.

Neseniai susimąsčiau, kas būtų, jei netekčiau seniūnės darbo. Ką norėčiau veikti tada? Nusprendžiau, kad vienoje kolegijoje reikia įgyti masažuotojos profesiją. Pradėjusi jos mokytis supratau, kad masažuotoja vis dėlto nebūsiu, bet pradėtas studijas pabaigsiu, nes tėvai išmokė, kad visus darbus reikia atlikti iki galo.

Tuo pat metu mokausi ir kitoje kolegijoje kulinarijos meno. Cepelinų virti nenoriu, kolegijoje dėsto įvairių šalių virtuvės šefai. Taip pat VDU šiais metais dar noriu įgyti ir pedagogo kvalifikaciją, kad jei prireiktų, galėčiau dirbti mokytoja.

Keliuosi 5 valandą, medituoju, užsiimu joga, dirbu, mokausi. Studijos dabar vyksta savaitgaliais ir nuotoliniu būdu, todėl viską spėju.

Seniūnija įsikūrusi atnaujintoje senoje viloje

Kačerginės seniūnijos pastatas taip pat yra išskirtinis. Šis pakaunės miestelis tarpukariu buvo garsus kurortas. Namus ir vilas čia statėsi garsūs to meto politikai, menininkai, visuomenės veikėjai. Tuometis kurorto direktorius inžinierius Viktoras Reklaitis 1935–1938 metais taip pat pasistatė medinę vilą su bokšteliu.

Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas, kurį laiką jame veikė ambulatorija. Vėliau daug metų pastatas buvo apleistas ir nyko.

2016 metais vila buvo restauruota. Joje pavyko išsaugoti daug autentiškų detalių – medinius langus, duris ir laiptus. Pastatas yra įtrauktas į valstybės saugomų kultūros objektų sąrašą.

Atnaujintoje viloje įsikūrė Kačerginės seniūnija. Tai bene vienintelė seniūnija, kuri šeimininkauja tokiame įdomiame ir vertingame name.

Pirmajame vilos aukšte dirba seniūnijos atstovai, čia bet kada darbo metu (ne per karantiną) gali ateiti lankytojai ar tiesiog smalsuoliai. Antrajame aukšte yra nedidelis kambarys su apskritu stalu, skirtas kameriniams renginiams ir susitikimams.

Mieste dar vyksta seniūnų kaita

Rasina Žolynienė, Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus patarėja seniūnijų valdymo klausimais:

„Kaune yra 11 seniūnijų. Pirmieji daug metų dirbę seniūnai prieš jais tapdami darbavosi įvairiose srityse – buvo statybininkų, inžinierių, ekonomistų, lengvosios pramonės specialistų, kultūros srities darbuotojų. Tada specialių mokslų, kurie praverstų seniūnams, nebuvo. Dabar seniūnai gali baigti vadybos, administravimo mokslus, kurie tikrai reikalingi.

Prieš keletą metų Kaune prasidėjo seniūnų kaita, nes keičiasi ir kartos. Dabar 4-iose – Dainavos, Aleksoto, Panemunės ir Žaliakalnio – seniūnijose seniūnų vis dar nėra, dirba juos pavaduojantys žmonės.

Kitų seniūnijų vadovais yra taip pat šioje srityje jau dirbę žmonės. Iš visai naujų sričių per paskutinius keletą metų atėjo tik du – Šančių ir Vilijampolės seniūnai. Jie anksčiau dirbo teisingumo ir teisėtvarkos srityse.

Nesvarbu, kokius mokslus yra baigę seniūnai, pirmiausia tai yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Tam tenka skirti ne tik darbo dienas. Savaitgaliais taip pat vyksta įvairūs renginiai.

Bet svarbiausia – mokėti bendrauti su žmonėmis ir būti jiems neabejingam.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.