Sigitas Parulskis. Homofobija – šventoji baimė

Aš esu homofobas. Ne aršus fanatikas, toks šiaip sau, buitinis. Sakau „aš“, nes nenoriu kalbėti visų vardu, nors ir žinau, kad taip jaučiasi daugelis heteroseksualų. Kai kalba pasisuka šia tema, atsiranda ironija ir nemotyvuotas pranašumo, viršenybės jausmas.

Sigitas Parulskis.<br> lrytas.lt koliažas.
Sigitas Parulskis.<br> lrytas.lt koliažas.
Sigitas Parulskis.<br>lrytas.lt nuotr.
Sigitas Parulskis.<br>lrytas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 2, 2021, 8:02 AM, atnaujinta Mar 2, 2021, 8:11 AM

Kita vertus, sąmoningas žmogus manyje, kuris supranta, kad visa tai tik tuštybių tuštybė, kad esu tik mąstanti nendrė, kad kiti žmonės visuomet pragaras, tas mielas žmogus sako, kad visos skylės vienodos, kitaip tariant, koks man skirtumas, kas, su kuo ir kaip dulkinasi.

Bet manyje yra ir kitas žmogus, kuriuo aš esu ir nesu tuo pat metu, tai tarsi kažkokia automatinė programa, autopilotas, kuris įsijungia mano sąmoningumui dar nė nespėjus sureaguoti.

Šį programavimą arba dresūrą paveldėjau iš vadinamosios tradicinės kultūros, iš katalikiškas šaknis turinčios moralės, iš tautinės tapatybės, kuri iki šiol vargsta su ksenofobija, homofobija ir kitomis baimėmis.

Nesigėdiju savo kultūros, ji – savo laiko ir aplinkybių produktas, kaip ir visos kitos. Ir nemanau, kad ją reikėtų perdaryti, ypač pakeisti ją praeityje, kaip dabar mėgstama daryti, bet šį tą nuveikti galima. T.y. galima keisti save, savo požiūrį, santykį su dabartimi, su tikrove, pagaliau su ta pačia kultūra, su mitais ir tabu arba paprasčiausiais prietarais.

Homoseksualumas yra užuomina, kad vyras gali būti kalė, jis gali būti lyginamas su moterimi, gali būti moteris, o patriarchalinė mūsų kultūros dvasia to negali pakelti, ši mintis tiesiog žudo „tikrus vyrus“. „Tikroms moterims“ turbūt irgi sunku suvokti, kaip moteris gali pakeisti vyrą, nors šiais laikais tai tampa vis akivaizdžiau.

Taigi, atrodytų, viskas labai paprasta: homoseksualus žmogus yra toks pat kaip aš, todėl aš jį vertinu ne dėl priklausymo kokiai nors grupei, ne dėl elgesio ar pomėgių, o dėl jo veiksmų, ar jie pažeidžia mano teises ir laisves, ar ne. Kaip visus kitus žmones.

Bet čia įsijungia minėta automatinė programa ir pasipila keisti argumentai, pasitelkiama gamta, Biblija ir prietarų tamsa.

Homoseksualų problema ne jų prigimtis, ne „klaida“ ar „nenormalumas“, kaip dažnai tvirtinama, tai tik vadinamųjų normaliųjų požiūris, daugumos nuostata. Normalumo sąvoka komplikuota, daugiau ar mažiau tai susitarimo dalykas. Tiesa, būta veikėjų, kurie imdavo matuoti kaukoles ir neatitikusias jų sugalvotų standartų tiesiog sutraiškydavo.

Naivus ir prigimtinės teisės argumentas, esą poreikis kurti tradicinę šeimą kyla iš gamtos. Gamtos arba natūralizmo labai patogu griebtis, kai nori primesti kokią nors tvarką, – taip elgiasi rasistai, seksistai, fašistai ir pan., o filosofai tai vadina sąmoningu naivumu. Nors tokioje prietamsėje valstybėje kaip Lietuva, ko gero, dar užtektinai ir nesąmoningo, tiesiog vaikiško naivumo, ir šeima čia vis dar primena Rumšiškių muziejų – atrodo gražiai, bet niekas ten seniai nebegyvena.

Problema, kad tas naivumas arba savęs kvailinimas negali labai greitai ir lengvai išnykti, tai skausminga, reikia laiko ir pastangų, tas pat, kaip atsikratyti kokio nors įpročio, o, kaip žinome, kai kurių įpročių mes niekaip neatsikratome niekada.

Kas galbūt gali erzinti homoseksualų elgesyje – pabrėžtinas seksualumo demonstravimas, kitaip tariant, apačios sureikšminimas, seksą jie paverčia politika, dėl to man labiau patiktų prancūzų rašytojo Jeano Genet nuostata, kad nereikia painioti sekso su politika.

Kita vertus, tai užspeistos gyvybės elgesys – kiekvienas, gelbėdamas savo teisę gyventi, gali būti agresyvesnis ir aršesnis nei įprastai. Seksą kuo puikiausiai panaudoja ir heteroseksualai – ir ekonominėje, ir politinėje reklamoje nuolat švaistomasi ir genitalijomis, ir išangėmis, ir kuo tik nori, o, pvz., LT televizijų rodomi pokalbių šou ir „Duokim garo!“ kartais būna klaikesni už visus gėjų paradus.

Šeimos samprata keičiasi: gyvenome dauginimosi epochoje, viskas buvo nukreipta į tai, kad žmogus turi daugintis ir savo dauginimosi pasekmes subrandinti. Gali būti, kad ateina epocha, kai bus svarbiau ne daugintis, bet dalytis.

Todėl šeimos kūrimas lyčių pagrindu bus paprasčiausiai nebeaktualus. Ir įstatymus kursime tokius, kurie ne leis ar draus ką nors daryti, o tokius, kurie netrukdys mums būti žmonėmis. Visiems.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.