Aušra Maldeikienė. Kristus beldžiasi: įleiskime

Pirmąją Gavėnios savaitę vienas „Lietuvos ryto“ straipsnių prasidėjo taip: „Skandalingi Kretingos kapeliono žodžiai apie LGBT bendruomenę pašiurpino net parapiją.“

Neskleisdami meilės, mes, katalikai, skleidžiame neapykantą. Ir, deja, pati Bažnyčia pripažįsta, kad mums tai daugybę kartų labai neblogai pavyko. <br>Lrytas.lt koliažas
Neskleisdami meilės, mes, katalikai, skleidžiame neapykantą. Ir, deja, pati Bažnyčia pripažįsta, kad mums tai daugybę kartų labai neblogai pavyko. <br>Lrytas.lt koliažas
Daugiau nuotraukų (1)

Aušra Maldeikienė, Europos Parlamento narė

Mar 3, 2021, 10:10 AM, atnaujinta Mar 3, 2021, 10:10 AM

Antraštė, kuri labai aiškiai parodo, kaip Lietuvos katalikus mato visuomenė: katalikai yra tie, kurie nustebina tuomet, kai nepakelia akmens, kuriuo dar kart vožtų į galvą kenčiančiam žmogui. Tokių antraščių galite rasti kiekvieną savaitę. Net ne tokią audringą, kaip ši.

Analogiškai girdimos ir raudos, kaip kažkas baisaus įvyks, jei savo broliams ir sesėms, kurie gyvena ne taip, kaip parašyta Senajame Testamente, leisime tiesiog gyventi ir džiaugtis Kristaus žinia, kad Jis atėjo, mirė ir prisikėlė dėl to, kad visi atgytume meilėje. Visi. Netgi tie, kurie kai kam gal labai nemalonūs.

Plačiai žinoma, kad esu moteris, palikta vyro. Tvirtai tikiu, jog taip atsitiko tik dėl to, kad mano šeimoje tikėjimo, tad ir Dievo paguodos sunkią valandą, buvo per mažai. Mano netyčinė klaida, skaudžiai palietusi ir kitą žmogų, buvo ta, jog tekėjau už vyro, kuriam tikėjimas nebuvo toks beatodairiškai svarbus kaip man. Ir mano klaida ta, jog neradau žodžių į santuoką įtraukti Kristaus.

Esu labai dėkinga vyrui už du puikius sūnus, tad galiu tik padėkoti Viešpačiui, kad leido patirti ir motinystės džiaugsmą, ir suvokti santuokos vertę bei skausmą. Santuoka man atvėrė daugybę pasaulio spalvų, ir parodė, kad skausmas gali padėti augti ir geriau suprasti kitų žmonių bėdas ir rūpesčius. Tai man labai padeda mano kasdieniam darbe: ir tada, kai buvau mokytoja, ir dabar, kai esu politikė. Skausmas man padeda grąžinti Dievui jo duotus man talentus.

Bet — ir tai ypatingai svarbu patirti ir širdimi, ir protu — mūsų, katalikų, santuokos yra paliečiamos nuodėmės ir subyra tikrai ne todėl, kad jas pagraužia išorės jėgos. Jos subyra ne todėl, kad kiti žmonės, kuriuos per amžius apmėtydavo ne tik akmenimis, bet ir žudė, dabar turi galimybę patirti savo meilės šilumą. Mūsų santuokas pakerta ne kiti, o meilės stygius mūsų pačių širdyse.

Neapykanta, pasišlykštėjimas, kurią girdžiu iš dalies (pabrėžiu, tik mažos dalies) Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų ir tų, kurie sakosi esą Bažnyčios vaikai, tikrai neišsemia viso mano Bažnyčios turinio ir gelmės.

Daugybė kunigų ir vienuolių, daugybė atviros širdies tikinčiųjų šiandien Lietuvoje meldžiasi, kad visi kenčiantys, tarp jų ir LGBT žmonės, galėtų drąsiai ir ramiai eiti savo gyvenimo keliu, priimdami jiems Dievo siųstą kelią. Tikrai ne mūsų tikinčiųjų darbas užverti jiems Bažnyčių duris ir atimti teisę mylėti. Mūsų darbas yra pakviesti kartu ateiti švęsti gyvenimą.

Tik kas belsis į mūsų duris, jeigu mes jas laikome užrėmę savo stotais, pareigomis, savo turtais, paauksavimais, pykčiu ir neapykanta? O tos neapykantos dabar tiek daug, kad net maldavimai sustoti ir priimti tą, kuris silpnesnėje pozicijoje, yra išverčiamas į priešingą pusę.

Ir baisu, jog neišgirsta net kunigas, kai jam su atjauta, bet aiškiai ir tiesiai (o būtent taip kalbėti mus mokė Kristus) primeni, jog, su nuolankumu ir džiugesiu priimdamas patyčias, daliniesi Kristaus kančiomis ir jas palengvini.

Šiandien labai sunki Gavėnia. Jau antra tokia, kai netekta galimybės nueiti į šv. Mišias, pajusti bendrystę su savo seserimis ir broliais Kristuje, tiesiog ištiesti ranką šalia stovinčiam ir pasakyti tai, kas taip sušildo sielą: „Ramybės tau.“. Pajusti to, kuriam esi brangus, apkabinimą.

Ir šią sunkią valandą kreipiuosi į Lietuvos ganytojus ir ypač kardinolą Sigitą Tamkevičių.

Kreipiuosi kaip moteris, nugyvenusi ilgą gyvenimą, patyrusi labai daug gero, bet taip pat ir daug skausmo, ir galiausiai atsidavusi labai sunkiam politiko darbui. Kreipiuosi kaip žmogus, kuris niekada nesiekė postų, garbės ar turto (ir šiandien neturiu nė vieno tų dalykų), tačiau dabar priverstas viešai paklausti jūsų, ar tikrai atstovaujate Kristaus meilės Bažnyčiai?

Ilgus metus, nuo pat 1990-ųjų, kai pradėjau daug viešai rašyti, stovėjau Bažnyčios pusėje ir kiekviena proga skelbiau socialinį bažnyčios mokymą, už ką buvau niekinama ir pašiepiama, nuolat vadinama komuniste ir marginalizuojama.

Lietuvos kunigai ir įtakingi tikintieji Lietuvos laisvosios rinkos institute (LLRI) atvirai atstovavo antikatalikiškam von Miseso pasauliui, kuris galiausiai Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in veritate“ buvo pasmerktas kaip neatitinkantis Bažnyčios socialinio mokymo. Ne kartą bandžiau ta tema kalbėti su tuomet dar tik kunigu, o dabar jau arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, deja, niekas nesikeitė, o Lietuvos Katalikų Bažnyčia kartu su turtingaisiais iš LLRI drąsiai propagavo neoliberalizmą — mokymą, kuris didina skurdą ir atskirtį.

Kalbėjau apie atskirtį ir skurdą, kurį neša neproporcinga parama laisvajai rinkai, beldžiausi į Bažnyčios hierarchų duris, bet buvau išmetama. Lietuvos Katalikų Bažnyčia net po šios enciklikos pasirodymo neatsistojo išnaudojamų darbininkų pusėn, o jūs, Kardinole, laiminote tokį popiežiaus aplinkraščio vertimą, kuris išplovė jo prasmę. Nežinau, kas lėmė —neišmanymas ar pikta valia — bet, pavadinus profsąjungas darbėmių susivienijimais, buvo ne tik nužudyta „Caritas in veritate“ raidė, bet ir joje slypinti dovana.

Nenuleidau rankų ir vis tikėjausi, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia pasuks išnaudojamųjų, kenčiančiųjų pusėn. Vos tapusi Seimo nare kreipiausi į vyskupą Lionginą Virbalą dėl to, ką gero būdama Seime galėčiau padaryti vargšų labui bandydama taisyti įstatymus sulig Dievo meilės dvasia. Vyskupas pažadėjo jau kitą dieną paskambinti ir susitikti, bet ir dabar, po ketverių metų, to skambučio tebelaukiu.

Šiek tiek vėliau analogišką prašymą viešai išdėsčiau arkivyskupui Gintarui Grušui, ir jis viešai pažadėjo susitikti ir plačiau aptarti, ką galima būtų daryti, bet pažado netesėjo. Visa institucinė Bažnyčios jėga santykiuose su parlamentu buvo nukreipta svetimų kiaušialąsčių skaičiavimui bei veidmainiškam, o dabar jau atvirai melagingam neapykantos prieš kitus žmones skatinimui.

Kreipiausi į Bažnyčios ganytojus ir atviru laišku dėl Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto atviroje aplinkoje suvaldymo ratifikavimo. Jie ir tada nerado laiko. Nors prašiau dėmesio ne vien kaip tikinčioji, bet kaip politikė katalikė, tikrai geriau nei daugelis šio dokumento oponentų išmananti šį klausimą bei jo svarbą Lietuvos ir jos Bažnyčios garbei.

Laukiau Lietuvos Katalikų Bažnyčios žodžio, kai vieno ar kito miestelio bendruomenės su neapykanta stūmė iš savo aplinkos negalios paliestų žmonių namus. Bažnyčia tylėjo, nors taip buvo iš esmės paminti Kristaus žodžiai.

Tikrai skaudu, kad daugybė žmonių pamatuotai klausia, ar tikrai Bažnyčia dabar Lietuvoje nemato jokių kitų bėdų, vien draskosi paskendusi seksualinėse vizijose. Blogiausia, kas įvyksta esant tokiam skurdžiam religinio pokalbio ir dialogo laukui, yra tai, kad menkesnio išsilavinimo, paprastai atskirties ir nevilties paliesti ar baimių kamuojami žmonės yra pakviečiami ne atpažinti tikrąsias savo bėdų šaknis, o paimti akmenį ir sviesti į kitą.

Jūs, Kardinole, tikrai žinote, kad mums katalikams ne Senojo Testamento ištarmės, o Bažnyčios visuotinių susirinkimų dokumentai yra privalomoji Bažnyčios mokymo dalis.

Tad dar kartą sau ir visiems katalikams primenu Vatikano II Susirinkimo žodžius, pasakytus pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes 43-iajame punkte: „Vyskupai, kuriems pavesta vadovauti Dievo Bažnyčiai, taip teskelbia Kristaus žinią drauge su savo kunigais, kad visa žemiškoji tikinčiųjų veikla būtų užlieta Evangelijos šviesos. Be to, visi ganytojai teatmena, kad savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi jie rodo pasauliui Bažnyčios veiklą, iš kurios žmonės sprendžia apie krikščioniškosios žinios galią ir tiesą. Gyvenimu ir žodžiu drauge su vienuoliais ir tikinčiaisiais jie teparodo, kad Bažnyčia pačiu savo buvimu ir visomis turimomis dovanomis yra neišsemiamas šaltinis tų dorybių, kurių šiandieniam pasauliui labiausiai reikia. Studijomis jie kruopščiai tepasirengia dalyvauti pokalbyje su pasauliu ir bet kokių įsitikinimų žmonėmis. Svarbiausia teįsideda į širdį šio Susirinkimo žodžius: „Kadangi žmonija šiandien vis labiau ir labiau saistoma pilietinės, ekonominės ir socialinės vienybės, vyskupų ir popiežiaus vadovaujamiems kunigams juo labiau dera stengtis bendru rūpinimusi ir veikimu šalinti bet kokio skaldymosi pagrindą, idant visa žmonių giminė būtų sujungta Dievo šeimos vienybėje.“

Ir tęsia: „Nors Bažnyčia Šventosios Dvasios dėka tebėra ištikima savo Viešpaties sužadėtinė ir niekuomet nesiliovė būti išganymo ženklu pasaulyje, ji aiškiai žino, kad tarp jos narių — ir kunigų, ir pasauliečių, — per daugelį šimtmečių yra buvę neištikimų Dievo Dvasiai. Ir dabarties laikais Bažnyčiai ne paslaptis, kaip toli yra viena nuo kitos jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė. Kad ir kaip apie tuos trūkumus spręstų istorija, privalome juos matyti ir ryžtingai su jais kovoti, idant jie nekenktų Evangelijos skleidimui. Bažnyčia taip pat žino, kiek, plėtodama savo santykius su pasauliu, turi bręsti pati, nuolat mokydamasi iš šimtmečių patirties. Šventosios Dvasios vedama, Motina Bažnyčia nesiliauja raginusi savo vaikų „apsivalyti ir atsinaujinti, kad jos veide ryškiau suspindėtų Kristaus ženklas.“

Neskleisdami meilės, mes, katalikai, skleidžiame neapykantą. Ir, deja, pati Bažnyčia pripažįsta, kad mums tai daugybę kartų labai neblogai pavyko. Tai gal dabar, laukdami Kristaus prisikėlimo neberankiokime akmenų ir nebedaužykime jais Jo širdies. Dabar tylią Gavėnios valandą išgirskime, kaip Jėzus beldžiasi į mūsų širdį ir prašosi į svečius, kad vėliau kartu su mumis išeitų skelbti meilės visiems.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.