Vis dėlto norisi paklausti konvencijos rengėjų, kodėl kai kurios sąvokos sulaukė skirtingo traktavimo, ir, svarbiausia, ne vienoje valstybėje. Kur jau kur, o tokio tipo dokumentuose jokių miglotų vietų negali būti. O jeigu jų atsiranda, teisėtas klausimas: ar nesiekiama papildomų tikslų?
Apie tai pandemijos sąlygomis pradėta diskutuoti ir Lietuvoje.
Konvencijos šalininkai piktinasi, kad visuomenė skaldoma dirbtinai, o kritikai, to dokumento net neskaitę, manipuliuoja sąvokomis, kurių originaliame tekste išvis nėra, pavyzdžiui, „socialinė lytis“.
Taip, nėra, bet panašiai išversta ir kitomis kalbomis. Nesusipratimas? Atsitiktinumas? Ar konvencijos rengėjų nekalta gudrybė? Ir kokių pažiūrų yra dokumento rengėjai? Kai pradedama kalbėti apie vertybes, šiais laikais tai ypač svarbu. Mano manymu, visuomenės susiskaldymas yra teigiamas dalykas, nes pradedama galvoti, kas pasirašoma.
Labai gerai pamename, kaip ne tiktai be diskusijų, bet ir labai mažam ratui perskaičius Seime buvo pritarta Europos Konstitucijai.
Pasitenkinant pasakymais „europinis“ ir „susijęs su nacionaliniu saugumu“ Lietuvoje pritarta ne vienam tarptautiniam dokumentui. Pagaliau žmonės pradėjo skaityti ir domėtis, kas ką reiškia. Iki rudens yra daug laiko išsiaiškinti visas Stambulo konvencijos pilkąsias vietas.
Daug sudėtingesnė, painesnė ir daugiasluoksnė problema – Partnerystės įstatymo projektas. Į diskusijų, jeigu jas galima taip pavadinti, ugnį pateko ir Lietuvos prezidentas. Palaikau jį, stojusį į užsipulto dėl net ne išskirtinai asmeninės nuomonės apie Stambulo konvenciją kunigo A.Toliato pusę.
„Šiandien Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija – žmonės, kurie įsivaizduoja galį maišyti su purvais kitaminčius, ir tai daryti kartais šlykščia forma...“ Taiklus prezidento „nuomonių apsikeitimo“ situacijos Lietuvoje apibūdinimas. Taip, iš tikrųjų dabar priešininko atžvilgiu žodžiai nebesirenkami. Socialiniai tinklai tam suteikia visas sąlygas.
Nepasirašau prieš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką ir manau tokias akcijas esant labai pavojingas. Ypač jų turi vengti politikai, nes kai kuriuos žmones tai gali paskatinti ir fiziniam smurtui. Apie galimas pasekmes pravartu pagalvoti ir jautrių įstatymų projektų rengėjams.
Partnerystės įstatymo projektas mūsų valstybėje yra akivaizdžiai per ankstyvas ir kuo arčiau registravimo Seime, tuo bjauresnė atmosfera formuosis. Nebent specialiai to norima. Yra politikų, kurie tai supranta ir net savo gretose imasi prevencinių priemonių.
Kraipant galvą buvo stebimasi, kodėl TS-LKD pirmininko rinkimuose liko tik vienas asmuo, kai vienu ypu visi kandidatai, net keliolika, atsisakė pretenduoti į partijos vadovo postą. Nemanau, kad toks vos ne biblinis apsisprendimas yra dėl vienybės ar sutelkto darbo nesiblaškant partinėse diskusijose pandemijos akivaizdoje.
Vienas atsisakiusiųjų, P.Saudargas, manau, pasakė esminę priežastį: „Dar vienas aspektas yra jautrių vertybinių klausimų atėjimas Seimo pavasario darbotvarkėje, ir dėl tos pačios Stambulo konvencijos ar partnerystės, ir norisi tikrai gilios, atviros diskusijos tiek Seime, tiek pačioje frakcijoje. Nesinorėtų, kad partijos pirmininko rinkimai įneštų dirbtinės konfrontacijos, atskirumo, užsidarymo savuose apkasuose.“
Tarp TS-LKD narių yra konservatorių, kuriems „šeima“ nėra laisvai interpretuojama sąvoka. Savaime suprantama, ji nesutampa su Laisvės partijos ar net dalies TS-LKD atstovų požiūriu. Nesutarimai bemat virstų Bikfordo virvute koalicijai.
Dalis opozicijos jau kritikuoja valdančiuosius dėl konvencijos bei partnerystės ir net rašo viešus laiškus, reikšdami susirūpinimą šeimos likimu. Vertinant politikų susirūpinimo laiškus paprastai nuoširdumo žodis neminimas. Tačiau ir G.Landsbergio patarimas R.Karbauskiui pirmiau susirūpinti savo šeima nėra korektiškas.
Jeigu pradėsime nagrinėti politikų santykius jų šeimose, toli nuvažiuosime. Dešimt Dievo įsakymų ir tie, kurie jų laikosi, šiek tiek skirtingi dalykai. Svarbu, apie ką sukasi planetos. Šimtus metų krikščionybė sukosi ir apie šeimos, kaip vyro ir moters, santykį.
Keičiasi pasaulis, kinta ir krikščioniškoji tradicija arba, tiksliau, sulaukia iššūkių, verčiančių galvoti apie reikalingas permainas.
Yra ir kategoriškų pareiškimų. LGBT judėjimas laikomas „puta“ ant galingos bangos, kuri gali nušluoti ir krikščionybę, ir ant jos išaugusią Vakarų civilizaciją. Ir tai ne pamišusių, isteriškų, bet turinčių vardus ir reikšmingas pozicijas žmonių pareiškimai.
Matant karnavalines gėjų eitynes, kurios Lietuvoje tik blankus jų atšvaitas, į galvą ateina ne viena bauginanti mintis ir net palyginimas: ar tai nepanašu į žlungančią Romos imperiją?
Nemanau, kad Vakarų civilizacija žlunga, nors šia tema nemažai prisiskaičiau, o jei ir yra tokių požymių, tai tikrai ne dėl „šeimos“ sąvokos kaitos. Atvirkščiai, gausėja tolerancijos, mažėja fobijų, plečiasi galimybės kovoti su smurtu, ar tai būtų moterys, ar vyrai, ar kita mintis bei orientacija.
Bet tai nereiškia, kad kelyje nėra aštrių akmenų ir su vertybėmis susijusius įstatymus reikia priimti nesigilinant ir negalvojant.
