Ekspertų teigimu, itin aršių diskusijų dėl Stambulo konvencijos priežastis – traumuota ir daug fobijų turinti postsovietinė Lietuvos visuomenė, kuri savo agresiją demonstruoja tikėdama, kad gina viso pasaulio tradicinių vertybių pamatus.
Visuomenė linkusi į kraštutinumus?
Stambulo konvenciją Seimui ratifikuoti dar 2018 metais pateikė tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau valstiečiai šį procesą sustabdė.
Nors ja siekama įdiegti priemones, kurios skirtos užkardyti smurtą artimoje aplinkoje, smurtą dėl lyties ar seksualinį smurtą, konvencijos priešininkams nerimą kelia dokumente įvardijamos dvi sąvokos: biologinė ir socialinė lytis. Esą taip visuomenėje bus iškreiptas požiūris į vyrą ir moterį, taip pat griaunama tradicinė šeima.
Komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius įsitikinęs, kad visuomenėje paaštrėjusi diskusija dėl Stambulo konvencijos rodo jos polinkį į kraštutinumus.
„Mes esame pasirašę daugybę konvencijų, kurios tikrai ne visos vienodai įgyvendinamos, bet tai nereiškia, kad reikia nustoti jas kurti ir pasirašinėti, nes jos apibrėžia kryptį, kur mes norime eiti, o ne rezultatą, kuris bus pasiektas rytoj.
Dėl to labai klaidingai manoma, kad pasirašius šią konvenciją pradės tekėti pieno upės kisieliaus krantais ir viskas bus gerai dėl smurto artimoje aplinkoje, ypač prieš silpnesnius.
Taip pat visiškai nusišneka tie, kurie mano, kad konvenciją ratifikavus žmogus negalės prieiti prie bankomato, nes iš nugaros prie jo prieis gėjus ir bandys jį išprievartauti.
O visi nusišneka dėl to, kad yra nervingi“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ kalbėjo A.Puklevičius.
V.Bruveris: prezidentui to nematyti – tyčinis nusikaltimas
Kivirčai dėl Stambulo konvencijos į diskusijų lauką įtraukė ir kunigus bei politikus. Didžiulės kritikos sulaukė Algirdo Toliato pasidalintas vienas tikinčiosios laiškas, kuriame kviečiama melstis, esą Lietuvos mažumai atstovaujanti jėga ketina transformuoti mūsų visų gyvenimą sau, bet ne Lietuvai palankiu būdu.
Vėliau dvasininkas teisinosi esą norėjęs pradėti diskusiją apie tradicines vertybes, o išėjo taip, kad suprato neturintis žodžio laisvės. Šia tema pasisakė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs stojantis į kunigo A.Toliato pusę.
Politikos apžvalgininko Vytauto Bruverio manymu, prezidentas savo pasisakymu parodė esantis artimesnis Stambulo konvencijos priešininkams. Kita vertus, parama kunigui gali atsiliepti valstybės vadovo populiarumui, tačiau taip pagilinamas visuomenės ginčas.
„Taip, tu gali nepritarti reakcijai, kuri buvo nukreipta į kunigo A.Toliato pareiškimus, bet nepaminėti tiesiog žiaurios, brutalios pjudymo kampanijos ne tik socialiniuose tinkluose, kuri yra nukreipta ir prieš T.V.Raskevičių, ir prieš homoseksualius asmenis, net juos palaikančius visuomenės narius, to nematyti yra nusikalstama tyčia.
Pirmiausia, politiniu požiūriu ir valstybės vadovui, kuris turėtų raminti situaciją, raginti visuomenę atsikvošėti ir pažiūrėti į veidrodį“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ aiškino V.Bruveris.
Anot jo, Lietuvos visuomenėje vis dar nemažai agresyvumo, kurį lemia istorinė patirtis ir įsivaizdavimas, kad kova prieš Stambulo konvenciją – tai kova už savo šalies ir net viso pasaulio pamatines vertybes.
„Instinktyvi ir buitinė homofobija ar apskritai toks primityvus, laukinis, barbariškas visų šių dalykų suvokimas yra paplitęs labai didelėje dalyje visuomenės. To variklis yra visuomenėje susikaupusi didelė agresija. Lietuvos visuomenė, kaip ir visos postsovietinės, posttotalitarinės visuomenės, yra labai agresyvi, traumuota, turi labai daug fobijų.
Visa tai konvertuojama į šventuosius karus, įsivaizduojant, kad ginami visuomenės, valstybės ar netgi viso pasaulio vertybiniai pamatai“, – pažymėjo apžvalgininkas.
L.Bielinis: prezidentas gali turėti savo nuomonę, tačiau turi išspręsti šią situaciją
Savo ruožtu politologas Lauras Bielinis akcentavo, kad prezidentas, kaip ir bet kuris asmuo, gali turėti savo nuomonę, tačiau jis turi būti tas lyderis, kuris privalo sureguliuoti diskusiją visuomenę skaldančiais klausimais ir sukontroliuoti galimus konfliktus.
„Mes turime suvokti, kad prezidentas, ir kaip asmuo, ir kaip individas, irgi turi savo pilietinę poziciją, ir kultūrinę poziciją. Jis ją reiškia ir turi teisę reikšti. Kita vertus, prezidentas yra valstybės vadovas, kuris turi ir sureguliuoti tuos konfliktus, ir moderuoti tam tikrą visuomenės diskusiją.
Čia, aš manyčiau, tas moderavimo lygmuo, nori jis to, ar nenori, jam teks tai daryti, ir greičiausiai jis pirmas pradės tą žingsnį, surengs pasitarimą, kuriame bus pažymėtos gairės dėl diskusijos“, – apibendrino L.Bielinis.
