Kas G. Nausėdą sieja su A. Brazausku? Patyrinėjo ir kitų Lietuvos prezidentų darbo užkulisius

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, tačiau dėl prezidentų vaidmens ir galių vis dar kyla diskusijų, nesutariama, ar lietuviams reikia „tvirtos rankos“ prezidento, ar toks vadovas jau buvo. Netyla klausimai, ar Vytautą Landsbergį galėtume laikyti Lietuvos prezidentu.

Algirdas Mykolas Brazauskas ir Gitanas Nausėda. <br>Lrytas.lt koliažas
Algirdas Mykolas Brazauskas ir Gitanas Nausėda. <br>Lrytas.lt koliažas
Mažvydas Jastramskis<br>D.Umbraso nuotr.
Mažvydas Jastramskis<br>D.Umbraso nuotr.
A.M.Brazauskas.<br>R.Jurgaičio ir Kaišiadorių muziejaus nuotr.
A.M.Brazauskas.<br>R.Jurgaičio ir Kaišiadorių muziejaus nuotr.
Vytautas Landsbergis.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytautas Landsbergis.<br>D.Umbraso nuotr.
Gitanas Nausėda.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gitanas Nausėda.<br>V.Skaraičio nuotr.
Dalia Grybauskaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Dalia Grybauskaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gitanas Nausėda<br>T.Bauro nuotr.
Gitanas Nausėda<br>T.Bauro nuotr.
Algirdas Brazauskas.<br>P.Lileikio nuotr.
Algirdas Brazauskas.<br>P.Lileikio nuotr.
Gitanas Nausėda.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Gitanas Nausėda.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Dalia Grybauskaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Dalia Grybauskaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Mar 18, 2021, 9:59 PM

Knygą „Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos“ „Žinių radijo“ laidoje pristatęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis papasakojo, ką apie prezidento instituciją atskleidė naujausias jo tyrimas.

Reikšmingas periodas

Nagrinėti Lietuvos prezidento instituciją M.Jastramskis pradeda nuo Vytauto Landsbergio – politologas teigė svarstęs, ar galima pradėti diskutuoti apie prezidento instituciją, jos funkcijas ir galias, nepalietus 1990-1992 metų.

„Konstituciniai debatai, koks turėtų būti prezidentas – ar turėtų būti stipresnis, ar silpnesnis, vyko jau tada. Dalies žmonių argumentai ir buvo susiję su tuo, kad kai bus rinkimai, juo galėtų tapti tas pats Vytautas Landsbergis.

Mano argumentas toks, kad apie prezidento instituciją negalime kalbėti nepalietę to periodo ir V.Landsbergio klausimo, nes prie to klausimo vis dar grįžtame“, – kalbėjo politologas.

Anot jo, labai sunku rasti tokią situaciją nesenoje pasaulio istorijoje, kad valstybė nebūtų aiškiai teisiškai apsibrėžusi, kas yra valstybės vadovas, kas yra prezidentas. Demokratinėse valstybėse yra dviejų rūšių vadovai: prezidentai – jie neprivalo būti tiesiogiai renkami, gali būti renkami parlamento, specialių kolegijų, ir yra monarchai.

„Tad šioje vietoje yra trys pasirinkimai: arba Lietuva neturėjo valstybės vadovo, arba turėjo monarchą ar prezidentą. Monarchai nėra renkami. Logiškai šioje vietoje tada gal ir išsidėlioja grandinė.

Bet mano priėjimas toks: prisiminiau Zenoną Norkų, kuris rašė apie tai, ar LDK buvo imperija – ji niekada nepasiskelbė imperija, bet kai kuriuos imperijos bruožus atitiko. Šiuo atveju vertinu, ką laikome prezidentu šiais laikais, kokias jis turi galias, kokios jo funkcijos, ir knygoje padarau trumpą analizę, kokias galias ir funkcijas turėjo Aukščiausias valstybės pareigūnas, kuriuo buvo V.Landsbergis“, – aiškino politologas.

Kodėl prezidento neturėjome iki pat 1993 metų? M.Jastramskis pabrėžia, kad Konstitucijos neturėjome iki 1992 metų pabaigos, tuo metu valstybės politinio gyvenimo reguliavimo funkciją atliko Laikinasis Pagrindinis įstatymas.

Šis dokumentas, politologo teigimu, taip pat svarbus vertinant V.Landsbergio statusą – šiame įstatyme nėra prezidento, tačiau taip pat nėra nurodyta, kad Lietuva turi Seimą ar parlamentą.

„Žinoma, skaitant dokumentą lyg ir aišku, kad AT atlieka parlamento funkcijas, tačiau, kaip klausiu knygoje, jei šioje vietoje nekeliame klausimo, kas buvo parlamentas, įdomu, kodėl keliame tiek daug klausimų, kas buvo valstybės vadovas ar prezidentas. Žiūrėkime, kas atliko tam artimiausias funkcijas.

Žiūrint legalistiškai, nerastume ir parlamento tuo metu, kas atrodytų absurdiška, bet absurdiška atrodo ir „begalvė“ valstybė dvejus metus, be valstybės vadovo“, – įžvalgomis dalijosi politologas.

„Tvirtos rankos“ bėdos

Vertindami, kokio prezidento norėtų, apklausose lietuviai dažnai išreiškia „tvirtos rankos“ vadovo poreikį. O kaip „tvirtos rankos“ prezidento simboliai įvardijami Algirdas Brazauskas ir Dalia Grybauskaitė.

Vis dėlto, kaip pastebi M.Jastramskis, tai, ką žmonės vadina „tvirta ranka“, yra susiję su kalbėjimo stiliumi ir asmenybe – politologo teigimu, vertinant pagal vadovavimo „kietumą“, „tvirtos rankos“ prezidento Lietuva neturėjo.

„Mūsų Konstitucija yra lanksti, bet ji nesuteikia galimybių prezidentui būti vadu“, – pabrėžė politologas.

Kaip pasakoja M.Jastramskis, pats A.Brazauskas savo atsiminimuose rašė, jog 1994 metais A.Šleževičius jo tiesiog neklausė, ignoravo jo pastabas. „Gal nemoku psichologai paveikti?“, – tuomet savęs klausė A.Brazauskas.

Prie konservatorių daugumos prezidentas dvejus metus buvo nustumtas nuo šalies reikalų.

„Knygoje, stengdamasis moksliškai pagrįsti, kuris prezidentas buvo stipresnis, kuriam mažiau pavyko pasiekti tikslus, naudojau kelis rodiklius, vieni iš jų – veto ir pasiūlytų įstatymų statistika.

A.Brazausko statistika 1996-1998 metais, prie konservatorių, yra prasta: jam pavyko vieną veto sėkmingą padaryti, ir mažiau nei pusę jo siūlytų įstatymų konservatoriai atmetė“, – kalbėjo politologas.

Anot jo, negalime suprasti prezidento, nežiūrėdami, su kokiu Seimu jis susiduria – prezidentas gali norėti rodyti „tvirtą ranką“, tačiau susidūrus su priešišku parlamentu, nieko nepavyks.

Vertindamas D.Grybauskaitės prezidentavimo periodą politologas pastebi, kad didesnę laiko dalį prezidentė susidūrė su jos atžvilgiu ne itin draugiškomis daugumomis – socialdemokratais ir valstiečiais, vis dėlto, jos veto ir pasiūlytų įstatymų rodikliai yra gerokai geresni.

„Kalbant apie D.Grybauskaitę, mano interpretacija tokia, kad galbūt veikė ne tiek politiko kietumas, bet visų pirma gebėjimas išnaudoti svertus, kurie yra Konstitucijoje – tai ir veto, ir įstatymų siūlymas.

Antra – tų įstatymų projektų sėkmę užsitikrinti per neformalius kanalus. Kitaip tariant, politinių aljansų kūrimas D.Grybauskaitei, panašu, sekėsi neblogai, jos siūlytų ir priimtų įstatymų statistika yra labai gera – labai didelę dalį priėmė tiek vienas, tiek antras, tiek trečias Seimas“, – įvertino M.Jastramskis.

Politologas abibendrino, jog „kietos rankos“, tvirto prezidento, kuris įsakinėtų premjerui ir visam parlamentui, Lietuvoje neturėjome, tačiau turėjome žmones, kurie dėl savo asmenybės, tam tikrų gebėjimų bei dėl politinės situacijos – labiau ar mažiau palankios politinės daugumos, sugebėjo pasinaudoti savo formaliomis ir neformaliomis galiomis.

Ribą, ką gali, ir ko negali prezidentas, savo pirmosios kadencijos metu išbandė ir Valdas Adamkus.

„Pats V.Adamkus, gal ir nesąmoningai, bandė įnešti tokio JAV prezidento stiliaus – kaip prezidentas pasako, tada premjeras ar ministrai reaguoja, atsistatydina“, – kalbėjo M.Jastramskis.

„Brazausko spąstai“

Ar galime pamatyti sąsajų tarp G.Nausėdos ir A.Brazausko prezidentavimų?

„Brazausko spąstų“ problemą, kaip aš ją vadinu, 1996-1998 metais sudaro du dėmenys: pirma, pačio Brazausko atsargus Konstitucijos traktavimas ir nenoras lįsti į konfliktus, antra – priešiška parlamento dauguma.

Sakyčiau, kad pirmais metais, prie valstiečių, G.Nausėda turėjo didelį pavojų į juos įlįsti – tai ir J.Narkevičiaus istorija, Konstitucinio Teismo paskyrimai, kada valstiečiai pradėjo vos ne ignoruoti prezidentą. Tada G.Nausėda prisiminė, kad jis turi veto, ir kad valstiečiai neturi daugumos. Situacija šiek tiek pasikeitė, nors apie draugiškus santykius negalime kalbėti.

Dabar prezidentas stengiasi būti aktyvus, išnaudoti formalius ir neformalius svertus, turi visokių iniciatyvų – kai kurių labiau pasvertų, kai kurių, sakykime, labai diskutuotinų ir savotiškų. Tačiau faktas, ko jis nedaro kaip A.Brazauskas – jis savanoriškai neatsitraukia“, – įvertino M.Jastramskis.

Anot jo, šiuo metu susipriešinimą tarp valdančiųjų ir prezidento sukėlusio klausimo dėl dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT) atveju A.Brazauskas būtų nusileidęs parlamento daugumai – politologo teigimu, iš principo panaši situacija ir buvo, kada A.Brazauskas nusišalino nuo reikšmingos rolės formuojant užsienio politiką.

M.Jastramskio vertinimu, dėl Lietuvos politikos modelio tokių įtampų visada bus – natūralu, jog kai turime tiesiogiai renkamą prezidentą, kuris yra vykdomosios valdžios dalis, ir Vyriausybę, kuri priklauso nuo Seimo pasitikėjimo, yra užprogramuota konkurencija – ypač, jeigu prezidentas yra iš kitos politinės jėgos arba nepartinis.

Vis dėlto, politologas pabrėžia, kad į ilgalaikę kovą tai niekad neperaugdavo, kadangi ilgai konfliktuoti prezidentui ir parlamentui Lietuvoje neapsimoka – abu iš to praloštų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.