Lietuvių tautos genocidas teisiškai pripažintas
M. Laurinkus teigia, kad „Tarptautiniu mastu genocidas pripažįstamas žydų ir armėnų atžvilgiu. Reikšmingai šis žodis skamba pritaikytas ir Lietuvai, bet laikantis sąvokų korektiškumo principo galbūt jo LGGRTC pavadinime reikėtų atsisakyti. Stalinistinės Sovietų Sąjungos nusikaltimas prieš Lietuvos gyventojus dėl to netaptų menkesnis.“
Norime priminti, kad Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) tarptautiniu mastu yra pripažinęs, kad sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas yra lietuvių tautos genocidas. 2019 m. kovo 12 d. byloje Drėlingas prieš Lietuvą EŽTT pripažino, kad Lietuva, nuteisdama Stanislovą Drėlingą už dalyvavimą genocide (S. Drėlingas dalyvavo partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės–Vandos suėmime 1956 m., po kurio A. Ramanauskas-Vanagas buvo kankinamas ir nužudytas, o jo žmona ištremta į Sibirą), nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisingai nustatė, kad Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, kad ji turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę, todėl Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas.
Jau ketvirtus metus veikia Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
M. Laurinkus siūlo „Genocido muziejų išplėsti į modernų okupacijos muziejų“, kuriame būtų vaizduojami trys okupacijos periodai ir kuris būtų populiarus ir įdomus visoms kartoms.
Norime priminti, kad jau 2018 metais Genocido aukų muziejaus pavadinimas pakeistas į „Okupacijų ir laisvės kovų muziejų“, kuriame atspindimos nacių ir abi sovietinės okupacijos, lankytojai supažindinami su trėmimais, lageriais, ginkluotu ir neginkluotu pasipriešinimu, pastangomis išsaugoti tautinę savastį okupuotoje Lietuvoje.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejų ir Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą iki pandemijos lankė gausios moksleivių ir studentų ekskursijos, čia vyko pilietinio ir tautinio ugdymo programa „Atverta istorija“, jau du dešimtmečius organizuojamas nacionalinis mokinių kūrybos konkursas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, kuriame aktyviai dalyvauja ne tik šalies moksleiviai, bet ir mokiniai iš lietuviškų mokyklų užsienyje, šia tema kurdami rašinius, eilėraščius, piešinius, dainas, filmus ir fotografijas, įvairias instaliacijas.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus yra vienas lankomiausių muziejų Lietuvoje, vien 2019 m. jį aplankė apie 100 tūkst. žmonių. Tarp žymių lankytojų – popiežius Pranciškus, pareiškęs, kad muziejus jam paliko ypač stiprų įspūdį, kardinolai, užsienio valstybių prezidentai, parlamentų vyriausybių vadovai ir nariai, NATO vadai ir štabų atstovai, kariuomenių vadai, Nobelio premijos laureatai, NASA tyrimų centro atstovai ir kt.
Muziejus yra parengęs 30 kilnojamų parodų, eksponuojamų Lietuvoje ir užsienyje: „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ , „Vanagas su vanagėliais“, „Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariai“, „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948“, „Atgimimo mitingai: žvilgsnis iš kitos barikadų pusės“ ir kt.
Kai tik muziejus atvers duris po pandemijos suvaržymų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia Kovo 11-osios akto signatarą Mečį Laurinkų atvykti į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų ir kartu pasidžiaugti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario prof. Juliaus Juzeliūno ir Jūsų, gerbiamas Mečy Laurinkau, 1988 m. pradėta veikla išaugo, kokie yra jos rezultatai šiandien.
