Ir ši savijauta ne dėl suvaržymų. Pagyvenusiam žmogui ribojimai nėra tokie jau baisūs, nes jie primena senėjimą – kai kurie dalykai tiesiog neišvengiamai tampa nebepasiekiami ir dėl to neverta sielvartauti.
K.Kavafis kadaise parašė eilėraštį „Barbarų belaukiant“, jame pasakojama apie tokią situaciją: miestiečiai susirinko į aikštę ir laukia barbarų, senatas nebesirūpina įstatymais, nes atėję barbarai išleis naujus, imperatorius ir valdininkai laukia barbarų pasipuošę, su dovanomis, nes nori jiems įsiteikti, įgauti palankumo.
Galiausiai visi išsiskirsto, nes barbarai nepasirodo, šnekama, kad jų apskritai nebematyti, o juk, šiaip ar taip, jie buvo išeitis. Ir vėl apima negeras jausmas, kad mūsų Vyriausybė, o ir kitos Europos bei pasaulio vyriausybės, sėdi ir laukia, kada pasirodys... Kas?
Ir šis laukimas kuo toliau, tuo labiau vaizduotėje tampa vis erdvesne ir keistesne metafora.
Iš pradžių graikai barbarais vadino visus, kurie nemokėjo jų kalbos ir nepažinojo jų kultūros, vėliau romėnai perėmė šį terminą ir barbarais vadino tuos, kuriems buvo svetima jų kultūra, dar vėliau barbarais imta vadinti tamsius, žiaurius, kultūrinių vertybių nepaisančius žmones.
„Amazon“ elektroninėje parduotuvėje nusipirkau knygą, su siuntimo išlaidomis ji kainavo apie keturiasdešimt eurų. Netrukus gavau pranešimą, kad mano gautai prekei „reikalinga išmuitinimo procedūra“. Kad būtų greičiau ir paprasčiau, muitinė siūlo pasinaudoti tarpininkų paslaugomis.
Pasiteiravau, ar galėčiau tai sutvarkyti pats, paaiškėjo, kad „reikia sudaryti sutartį su savo teritorine muitine (turėti elektroninį parašo sertifikatą), registruotis Muitinės prievolininkų registre ir gavus EORI kodą, prisijungimo duomenis ir susipažinus su „Verslininko portalo naudotojo vadovu“ deklaruoti prekes“.
Skamba kaip mirties nuosprendis. Sumokėjau 25 eurų muitą muitinės tarpininkams už 40 eurų kainavusią knygą ir pasijutau apvogtas. Kokiais negražiais žodžiais vadinau (mintyse, žinoma) tuos tarpininkus ir juos sukūrusią sistemą, įaudrinta vaizduotė griebėsi žiaurumų istorijos, norėjau, kad juos, išteptus rujojančių karvių išskyromis, prievartautų laukiniai jaučiai, kad skęstančiomis valtimis plauktų per vandenis, knibždančius krokodilų, kad juos keptų ant laužo kaip ankstyvuosius krikščionis...
Žodžiu, virtau barbaru. Tiesa, minėtais kankinimo būdais mėgavosi iškrypėliai romėnai, jie buvo didesni pabaisos nei tie, kuriuos vadino barbarais.
Ar ši vaizduotės žiaurumo orgija susijusi su virusu, su karantinu, su slogia neaiškios ateities nuojauta? Juk tai smurtas artimoje aplinkoje, prieš save patį. Nežinau. Aišku tik tiek, kad tamsa visai čia pat.
Bet civilizacija, kultūra vis dar veikia, vis dar padeda žmogui sugrįžti iš instinktų pasaulio, pavyzdžiui, mąstymas, svarstymas arba paprasčiausia gėda. Pasidaro žiauriai gėda, kad dėl keleto sumautų eurų štai taip... Ne, suprantama, ne eurai, tai skriaudos jausmas, sunkiai įvardijamas teisingumo ilgesys.
Bet kai sakau, kad kažkas man nutiko nepelnytai, ką turiu galvoje? Kažkokį bendrąjį teisingumą, jo siekį? O kai gaunu kokį nors apdovanojimą, laikau jį savaime suprantamu ir pelnytu?
Kai mums politikai sako, kad nusipelnėme gyventi geriau, kieno atžvilgiu geriau? Koks ir kur yra tas etalonas?
Ir kas yra tas geriau? Nes tai, kas žmonių įkainota, yra miglota, kartais kvaila ir absurdiška, tarkime, kai verslas klesti, kai mus žemina skausmingomis kainomis, kai norime, kad mums daugiau mokėtų už darbą, verslas atsainiai atsako – rinkos ekonomika, o kai ištinka pandemija ir karantinas, tada verslas verkia ir reikalauja valstybės paramos, kitaip tariant, nori socializmo.
J.M.Coetzee romane „Barbarų belaukiant“ yra sklandi mintis, kad visi mes turime teisingumo jausmą, bet privalome gyventi įstatymų pasaulyje, visi kartu, neleisdami išblukti teisingumo prisiminimui. Nes barbaras budi prie vartų.
