Vadinamoji centro kairioji politikos stovykla, atstovaujama valstiečių, „darbiečių“ ir socialdemokratų, niekaip neišlipa iš krizės. Tai aiškiausiai atspindėjo pernykščiai Seimo rinkimai. Šios partijos daugiausia grumiasi dėl tų pačių rinkėjų, bet kiekviena neįgyja naujo pagreičio, stokoja idėjų ir lyderių, kurie padėtų grįžti į populiarumo ir valdžios viršūnes.
Kad rinkėjų deficitas dabartinę opoziciją verčia pirmiau grumtis tarpusavyje, o tik po to – su dešiniųjų valdžia, aiškiai atspindi socialdemokratų elgesys. Ši partija, neišsikapanojanti iš lyderystės krizės, iš karto aiškiai atsiribojo nuo valstiečių ir „darbiečių“, atsisakiusi formalios koalicinės bendrystės su šiomis jėgomis.
Socialdemokratų logika tokia – pirmiausia reikia susigrąžinti savo tapatybę ir patrauklumą kairiųjų rinkėjų akyse, o tai yra tik jų pačių žūtbūtinis reikalas.
O pasitraukimas į valstiečių, kol kas turinčių persvarą prieš kairiuosius, šešėlį, taip pat naujas susisaistymas su „darbiečiais“ tokias atsigavimo pastangas iš esmės pakirstų ir galutinai paskandintų socialdemokratus.
Negana to, kairiųjų stovykloje artėja nauja vidaus kovos banga. Tai pranašauja J.Oleko ir V.Blinkevičiūtės kandidatūros į partijos vedlio postą.
O ar geresni valstiečių ir „darbiečių“, pagaliau sulipdžiusių opozicijos koaliciją, popieriai? Vargu.
Nors nepakeičiamasis Darbo partijos vedlys V.Uspaskichas ir sugebėjo prikelti savo augintinę iš pelenų ir grąžinti jai parlamentinės jėgos statusą, plika akimi matyti, kad šis atsigavimas – tik ankstesnės šlovės šešėlis. Partija su jos lyderiu gerokai išsisėmę, o daugelis rinkėjų už ją greičiausiai balsavo tiktai todėl, kad jiems nebetiko nei socialdemokratai, nei valstiečiai, o kadaise su „darbiečiais“ konkuravę „tvarkiečiai“ nužengė į nebūtį.
Matyt, nieko nuostabaus, kad „darbiečių“ stovykloje stiprėja nepasitenkinimas ir V.Uspaskichu, partiją iš esmės naudojančiu tik kaip savo kinkinį siekiant dar vienos kadencijos Europos Parlamente. Neatmestina, kad bent dalies Seimo frakcijos narių mėginimai priešintis partijos pirmininkui gali atvesti prie skilimo.
Pavojinga padėtis ir valstiečių, vis dar tebesisavinančių pagrindinės centro kairės jėgos karūną, gretose. Po pralaimėtų Seimo rinkimų ši partija toliau atrodo pavargusi, o neblėstanti įtampa tarp R.Karbauskio ir S.Skvernelio veda prie galutinių jų skyrybų.
R.Karbauskis kategoriškai pasipriešino S.Skvernelio bandymams suburti ne tik visos opozicijos koaliciją, bet ir bendrą šešėlinę Vyriausybę. Valstiečių vedlys veikiausiai nenorėjo, kad taip ekspremjeras įgytų aukštesnį politinį statusą ir reikšmę. Negana to, R.Karbauskis pamėgino parodyti S.Skverneliui, kas partijoje tikrasis šeimininkas, – paskelbė, kad jis „paskiriamas“ valstiečių šešėliniu premjeru ir turi vykdyti jų valią.
Ambicingam S.Skverneliui atrėžus, kad jis to nedarys, R.Karbauskis, jau spėjęs pabėgti iš Seimo, pats pasiskelbė šešėliniu premjeru ir suformavo tokią šešėlinę vyriausybę, kurioje nėra nė vieno ryškesnio buvusio premjero komandos žmogaus.
Nieko keista, kad partijoje vėl sustiprėjo kalbos, jog S.Skvernelis su savo komanda šįkart galutinai apsisprendė palikti valstiečių laivą ir kurti seniai planuotą judėjimą arba partiją. Tai esą įvyktų priartėjus savivaldos ir Europarlamento rinkimams.
Daugėjant takoskyrų tarp šių politikų R.Karbauskio nepasitenkinimą turėtų kurstyti ir tai, kad siekdamas pastumti S.Skvernelį į šešėlį jis gerokai apsiskaičiavo. Juk, valstiečiams ir „darbiečiams“ sudarius Seimo opozicijos koaliciją ir S.Skverneliui tapus jos lyderiu, gavus postą parlamento valdyboje, šešėliniu premjeru likęs R.Karbauskis tapo dar mažiau reikšmingas nei anksčiau.
Beje, Seimo užkulisiuose kalbama, jog R.Karbauskis stengėsi, kad S.Skvernelis opozicijos lyderiu netaptų, – tai esą buvo viena priežasčių, kodėl strigo partijų derybos dėl koalicijos.
Dar vienas trikdys galėjo būti asmeninė R.Karbauskio ir V.Uspaskicho, ne kartą viešai pasityčiojusio iš valstiečių vedlio, priešprieša.
Vienas Seimo „darbiečių“ lyderių, parlamento vicepirmininkas A.Mazuronis neseniai viešai pareiškė, kad R.Karbauskis ir toliau mėgina kenkti S.Skverneliui. Tai esą liudija ištikimiausios valstiečių vadovo bendražygės A.Širinskienės išpuolis prieš „darbietį“ V.Gapšį.
A.Širinskienė kreipėsi į advokatūrą paaiškėjus, kad V.Gapšys, kaip Seimo narys, ėmėsi spausti Aplinkos ministeriją tuo metu, kai ji rengė milijoninį ieškinį dėl Kuršių marių taršos bendrovei „Grigeo Klaipėda“. Advokatų kontora „Glimstedt“, ginanti šią bendrovę, yra mokėjusi atlygį V.Gapšiui, gynusi ir Darbo partiją galimos politinės korupcijos byloje.
Kai tokius kreipimusis A.Mazuronis išvadino „marazmais“ ir R.Karbauskio siekiu pakenkti Seimo opozicijos lyderiui, A.Širinskienė išrėžė, kad valstiečiai netaps „darbiečių“ korupcinių šešėlių priedanga.
Žodžiu, neatmestina, kad opozicijos koalicija, skirtingai nei valdančioji, gali neišsilaikyti iki Seimo kadencijos pabaigos.
