Pastarojo vardu pavadinta Kauno hidroelektrinė tapo savotišku paminklu garsiam politikui, nes jo indėlis statant vieną svarbiausių šalies energetikos objektų – nenuginčijamas.
Senieji Kauno marių užlietų kaimų gyventojai ir jų palikuoniai seniai susitaikė su netektimi, naujosios kartos kauniečiai grožisi išskirtiniu vandens telkiniu ir mėgsta poilsiauti jo pakrantėse, tačiau idėja nuveikti dar ką nors įspūdingo – gyva.
Gamtos sergėtojai nuolat primindavo, kad hidroelektrinė daro didelę žalą žuvų migracijai, mat daugiau kaip 20 metrų aukščio užtvanka Nemuną dalija pusiau, tačiau jų balsas dažniausiai pasiklysdavo marių platybėse.
Kauno meras V.Matijošaitis pasitelkė gerokai rimtesnį argumentą – Nemuną būtina atverti laivybai įrengiant šliuzą ir žuvitakį.
Jo nuomone, šliuzo įrengimas prisidėtų prie upeivystės gaivinimo šalyje, sujungiant visą beveik 500 kilometrų ilgio Lietuvoje ir pasienio ruožuose su Baltarusija bei Kaliningrado sritimi (Rusija) besidriekiančią Nemuno atkarpą.
Tai atvertų galimybių nepertraukiamai plaukti didžiausia Lietuvos upe nuo Druskininkų pro Kauną iki Kuršių marių.
Be to, atsivertų senasis vandens kelias pro Baltarusiją iki pat Lenkijos. Ten vaizdingomis vietovėmis daugiau kaip 100 kilometrų driekiasi Augustavo kanalas, jungiantis Nemuno ir Vyslos upių baseinus. O tai – vartai į visą Europą.
Šliuzas – ne tik laivybai būtinas įrenginys tokiose vietose kaip Kauno hidroelektrinė, bet ir pramoga laivu plaukiantiems žmonėms. Daugybė žmonių važiuodavo į Augustavą kaimyninėje Lenkijoje norėdami išbandyti neįprastus pakilimus ir nusileidimus.
Kauniečiai net šiek tiek buvo pasigedę didingų V.Matijošaičio projektų, galinčių sudrebinti bendruomenę. Jų stygių galima paaiškinti pandemija ir noru užbaigti kelis jau vykdomus projektus, kuriems skirtos įspūdingos investicijos.
Siūlymas įrengti šliuzą atgarsiais neprilygsta sumanymui prie miesto prijungti dalį Kauno rajono teritorijos, tačiau tai išties įspūdingas pasiūlymas, kurį V.Matijošaitis pateikė kaip tik tuo metu, kai Nemune prasidėjo laivybai itin svarbūs darbai – bunų statyba.
Kita vertus, miesto valdžia tikrai neišrado dviračio. Šliuzas ties hidroelektrine aiškiai nužymėtas Kauno miesto bendrajame plane, o kadaise buvo numatytas ir statybų projekte.
Tąkart šio sprendinio buvo atsisakyta, tačiau šliuzo vietoje supilta sankasa suteikia vilčių, kad išlieka visos galimybės tokiai svarbiai infrastruktūrai pastatyti. Pasitelkiant naujausias technologijas šliuzo įrengimas šiais laikais nėra koks nors ypatingas objektas. Reikia tik politinės valios ir pinigų.
Jeigu ties hidroelektrine pavyktų įrengti šliuzą, jį tikrai būtų galima pavadinti V.Matijošaičio vardu, nes tai būtų įspūdingos svarbos darbas.
Sėkmės galima tikėtis, jeigu V.Matijošaitis norės dirbti Kauno meru dar bent vieną kadenciją ir šio sumanymo imsis su tokiu pat užsidegimu, kokį rodė kovodamas dėl teisės statyti mokslo centrą „Mokslo sala“ Nemuno saloje arba rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną.
Blogoji žinia – Kauno savivaldybė beveik neturi jokių galių daryti įtaką šliuzo statybai, nes nevaldo nei hidroelektrinės, nei darbams reikalingų finansinių išteklių.
Investicijų skaičiai būtų įspūdingi, todėl ekonominis šio projekto efektas gali tapti rimtu argumentu sumanymo priešininkams.
Tačiau ne viskas matuojama tik ekonomine nauda ir net Kaune būtų galima surasti objektų, kurių poreikis kelia abejonių.
O pinigų visada atsiranda, jeigu atsiranda žmonių, turinčių idėjų ir sugebančių dėl jų kovoti.
