Ši ataskaita nuo ankstesnių skiriasi gerokai išplėstu autorių kolektyvu. Ankstesnėse buvo remiamasi tik JAV žvalgybine bendruomene, o dabartinėje pasitelkiamos ir kitos valstybės, tarp jų ir iš ES.
Tiesa, sunku pasakyti, kiek ataskaitų įžvalgomis naudojasi žmonės, formuojantys savo šalių vidaus ir užsienio politiką, bet, manau, šiais laikais vis sunkiau pasirinkti optimalų valstybės vystymosi kelią be išsamesnės analizės ir kvalifikuoto žinojimo, kas iš tikrųjų vyksta ir kur link juda pasaulis.
Grupelės veikėjų, susispietusių apie vieną kurį partijos vadą, politika – vis labiau tolstanti praeitis. Sudėtingų pasaulio procesų kruopšti analizė jau tampa formuojamos politikos ir projektuojamų santykių tarp valstybių neatsiejama dalimi. Paviršutiniškas, atmestinas požiūris gali grėsti valstybės nykimu ir net žlugimu.
„Globaliose tendencijose 2025“, be kita ko, sakoma: „Tarptautinė sistema tuo pavidalu, kuris nusistovėjo po Antrojo pasaulinio karo, 2025 m. pasikeis neatpažįstamai dėl kylančių didelių valstybių, ekonomikos globalizacijos, ekonominės galios tranzito intensyvėjimo iš Vakarų į Rytus ir didėjančios nevalstybinių organizacijų įtakos.“
Taigi kokia numatoma padėtis pasaulyje 2025 m.?
Su Kinijos ir Indijos iškilimu formuosis daugiapolinis pasaulis. Nebeliks vienos ar dviejų dominuojančių valstybių. Padidės nevalstybinių organizacijų (komercinės įmonės ir jų junginiai, klanai, religinės organizacijos ir t.t.) galia. Susilpnės tradiciniai vakarietiški aljansai. Ne viena valstybė pradės žavėtis „Kinijos modeliu“.
Vis akivaizdesnė ekonominės įtakos perkėla iš Vakarų į Rytus. JAV liks vienintelė valstybė, galingesnė už kitas, bet susilpnėjusi.
Besitęsiant ekonominiam augimui, o gyventojų skaičiui pasaulyje pasipildžius 1,2 mlrd. (daugiausia Kinijoje, Indijoje) 2025 m. bus susidurta su energijos, maisto ir vandens stygiumi. Išteklių stokos problemą (ypač vandens) paaštrins klimato kaita.
Nors ir dabar aišku, 2025 m. bus dar akivaizdžiau, kad naujos technologijos kol kas nepajėgios visiškai pakeisti tradicinių energetikos struktūrų.
Jeigu nemažės naftos ir dujų vartojimas, kainos augs ir tokios eksporto valstybės kaip Rusija ar Iranas stiprės. Rusijos BVP gali susilyginti su Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos.
Politinis pliuralizmas Rusijoje mažai tikėtinas, bet jis gali atsirasti valstybei išplėtus ekonominės veiklos diapazoną. Vidurinės klasės gausėjimas Kinijoje gali paskatinti liberalėjimą politikoje.
Terorizmas neišnyks, bet dėl ekonominio progreso gali sumenkti jo „patrauklumas“. Pavojus – jei Viduriniuose Rytuose neįvyks reformos, nauja karta milžiniško nedarbo atmosferoje gali patraukti į teroristų gretas.
Jeigu Europa ir Japonija nesiims spręsti demografinių problemų, gali prasidėti ilgalaikis nuosmukis. 2025 m. Europoje bus 16 proc. planetos gyventojų (2009 m. buvo 18, 1980 m. – 24 proc.).
Ideologiniai konfliktai – tokie kaip Šaltojo karo metu – mažės, nes pasaulis bus užsiėmęs utilitarinėmis problemomis. Ideologija daugiausia vyraus musulmonų pasaulyje.
Ataskaitoje po penkerių metų prognozuojamos aštuonios stipriausios ekonomikos: JAV, Kinija, Indija, Japonija, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija.
Tikriausiai ne vien aš sutrikau rikiuotėje pamatęs Rusiją, nes dominuojantis Vakaruose (ypač Lietuvoje) požiūris į šią šalį yra kaip į tolydžio žlungančią valstybę.
Ataskaitos autoriai santūresni pateikdami savo vertinimus.
Studija pateikia keturis galimus scenarijus, kuriuos galima pristatyti tik sutrumpintai.
1. Pasaulis be Vakarų. Naujos jėgos išstumia Vakarus iš pasaulio arenos. JAV pasitraukia iš Centrinės Azijos (JAV iš Afganistano – jau mūsų akyse). Europa nesiima lyderystės. JAV ir Europoje antikiniška nuostata pasiekia piką. Rusija ir Kinija „veda iš išskaičiavimo“. Greta – Indija ir Iranas.
2. „Spalio siurprizas“. Taip pavadintas atmestino požiūrio į klimato kaitą scenarijus. Klimato kaita sukels vandens stygių, gali atsirasti „išteklių nacionalizmas“. Tai sukeltų rimtus konfliktus tarp valstybių.
3. Nesutarimai tarp BRIK (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) dėl gyvybiškai svarbių išteklių.
4. Šis scenarijus skirtas originaliai, vis populiarėjančiai temai – nevalstybinių organizacijų, junginių įtakos didėjimui tiek atskirose valstybėse, tiek tarptautiniu lygiu. Kai kurių Vakarų autorių tai vaizdžiai vadinama „valdžios pabaiga“. Dažnai cituojamas buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Fischeris: „Jūs net neįsivaizduojate, kiek aš nieko negaliu.“ Jis turėjo galvoje privačias struktūras ir nevyriausybines organizacijas. Jau seniai prognozuojamas JTO ir TVF saulėlydis.
Skaitytojui gali kilti klausimas: o kuo čia dėta Lietuva? Kas yra nedidelė valstybė globalinių tendencijų pynėje? Lietuvoje kasmet skelbiamos ataskaitos apie grėsmes valstybei. Iki šiol tai pasiteisinęs žanras, bet, manau, jį reikia keisti.
Negalima gyventi grėsmių apsiausties atmosferoje. Reikia pradėti matyti plačiau.
Manau, kad Lietuvos prezidentas galėtų organizuoti jungtinį žvalgybinių ir įvairių analitinių institutų tyrimą apie mūsų valstybės vietą sparčiai kintančiame pasaulyje.
Tai būtų įdomu visuomenei, o gal ir naudinga formuojant užsienio politiką.
