Kita vertus, nuo šios savaitės prasideda įvairūs atlaisvinimai. Atrodo, tai nelabai patiko kai kuriems epidemiologams – pasigirdo vertinimų, kad iš karantino lieka tik graužtukas.
Tai atspindi prieštaringą Vyriausybės padėtį: verslui, daliai žmonių, ypač jaunesniems, atrodo, kad suvaržymai ir per griežti, ir per ilgai užsitęsė, o ekspertai baiminasi, jog atlaisvinimai gali sukelti tokią koronaviruso laviną, kuri privers vėl grįžti prie visiško karantino.
Kaip yra iš tikrųjų? Visa Lietuva paniro į vadinamąją juodąją zoną, nes 100 tūkst. gyventojų naujų susirgimų skaičius per 14 dienų viršijo 500 atvejų. Tiesa, mirštamumas išlieka panašus – maždaug po 10 mirčių kasdien ir, matyt, dėl to, kad bent pirmąja vakcinos doze paskiepyta jau per 20 proc. Lietuvos žmonių, dalis – labiau pažeidžiamų, vyresnio amžiaus.
Vis dėlto COVID-19 pacientams skirti ligoninių skyriai vėl ima persipildyti, medikai skambina pavojaus varpais, bet visuomenė nelabai linkusi suklusti, nes padėtis kitokia nei per pirmąją pandemijos bangą – didžioji dalis gydytojų ir slaugytojų jau paskiepyta ir bent negresia pačios sveikatos apsaugos sistemos griūtis.
Negana to, per daugiau nei metų karantiną žmonės ne tik nuo jo pavargo, bet ir kažkiek apsiprato su užkrato pavojumi, todėl vis labiau nusiteikia geriau rizikuoti, nei toliau kęsti suvaržymus, ypač tos gyventojų grupės, kurios dar ir patiria didžiulių finansinių nuostolių.
Todėl Vyriausybė nusprendė ir tęsti karantiną, ir kartu atlaisvinti vis daugiau veiklų, vildamasi tiek vilką pasotinti, tiek avies kailį išsaugoti. Tik nepanašu, kad tai pavyko pasiekti.
Susidaro įspūdis, kad visi nepatenkinti. Ekspertams atrodo, kad karantino atlaisvinimai pernelyg pavojingi, o pirmiausia verslo atstovai klausia, kodėl paliekama daugybė suvaržymų, kurie, jų nuomone, nėra prasmingi.
Jau šią savaitę galės lauke aptarnauti klientus kavinės ir restoranai, bet jų atstovai klausia, kodėl bus leidžiama dirbti tik iki 21 valandos. Turgaus paviljonų prekeiviai teiraujasi, kodėl jiems bus leista atnaujinti veiklą paskutiniams, nors jiems esą ir taip sunkiausia.
Dar daugiau priekaištų, prasidedančių klausimu „kodėl“, girdėti dėl švietimo padėties. Susirūpinę savo vaikų ugdymu tėvai stebisi, kad prekybos centrams, kavinėms, restoranams, kino teatrams jau leidžiama dirbti, o mokyklos vis dar daugiausia dirbs nuotoliniu būdu.
Šiaip ar kitaip, valdantieji niekaip neįstengia įtikinti žmonių, kad jų sprendimai teisingi. Gyventojų apklausos rodo, kad kurį laiką tarsi avansu palyginti palankiai vertinta Vyriausybė barsto pasitikėjimą, smunka ir visų trijų valdžios partijų reitingai.
Žinoma, Vyriausybei neretai tenka rinktis tik tarp blogo ir dar blogesnio sprendimo. Tačiau akivaizdus ir valdžios blaškymasis, nuomonės kaitaliojimas, kalbėjimas skirtingais balsais.
Tai nelabai ir stebina, kai valdančiąją koaliciją sudaro trys partijos, kurių ideologinės nuostatos gerokai skiriasi, o konkuruojama ir dėl to paties dešiniojo sparno rinkėjų.
Opozicija vienybe dvelkia, ko gero, dar mažiau.
Tačiau į ją visuomenė kreipia daug mažiau dėmesio nei į valdančiųjų nesutarimus, ypač kai kalbama apie pandemijos suvaldymą, karantino priemones, o kad chaoso – per akis, tik aklas gali nematyti.
Nesutariantys R.Karbauskis ir S.Skvernelis vieningi vienu požiūriu: tikroji, nešešėlinė, Vyriausybė nevaldo pandeminės padėties.
Šis požiūris anaiptol ne naujas, bet pastaruoju metu vertinimas sugriežtintas – anksčiau tvirtinta, kad Vyriausybė blogai valdo padėtį, o dabar esą visai nevaldo.
Opozicijos natūrali priedermė kritikuoti valdžią, bet ir neginčijamas faktas, kad palyginti griežtas, jau penkis mėnesius trunkantis naujas karantinas nesustabdė koronaviruso plitimo, nepaisant augančio paskiepytų žmonių skaičiaus.
Visa tai įvairių visuomenės sluoksnių ir profesinių grupių reikalavimams, kad laikas pratintis gyventi su pandemija ir atlaisvinti suvaržymus, suteikia pagrįstų argumentų.
Negalima sakyti, kad Vyriausybė negirdi visuomenės balso, greičiau priešingai – gal net per daug jautri spaudimui, todėl daug žada ir čia pat persigalvoja, tada vėl nusileidžia atskirų verslo grupių reikalavimams, o tuo metu sulaukia kitų socialinių sluoksnių kaltinimų, kodėl vieniems leidžiama tai, kas draudžiama kitiems.
Akivaizdu, kad Vyriausybė nėra nei vieninga, nei tvirta kaip granitinis monumentas, todėl spaudimas jai turėtų tik augti.
Valstybės stabilumą išsaugoti pavyksta, nes Lietuvoje nepasitenkinimas valdžios veiksmais bent jau nevirsta riaušėmis kaip kai kuriose Vakarų šalyse.
Skiepijimasis, nors taip pat kelia abejonių, nepasitenkinimo, neišvengiama chaoso, vis dėlto plečiasi ir tai bene svarbiausia sąlyga, kad Vyriausybei pavyks išgyventi sunkius laikus.
Regis, jei atlaisvinimai nespės sukelti nevaldomos koronaviruso bangos anksčiau, nei ji nuslops dėl vis didesnės paskiepytų žmonių dalies ir natūralaus vasaros sezono epidemijų atoslūgio, šių metų negandos kiek susilpnės.
