Pagal šią loginę seką, šalys, kurios jau įgyvendino dekriminalizacijos politiką, turėjo atsidurti ties bedugnės kraštu. Bet neatsidūrė. Ir tą patvirtino balandžio 19 d. vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Dekriminalizacija. Užsienio šalių patirtys“ dalyvavę užsienio ekspertai.
Grįžkime prie narkotikų apokalipsės vaizdinio. Įsivaizduokime valstybę, kurioje beveik 1 proc. šalies gyventojų turi problemų su narkotinių medžiagų vartojimu, stabiliai kyla nusikalstamumas, kalėjimai yra perpildyti, naujų ŽIV atvejų dėl intraveninių narkotikų vartojimo skaičius masiškai auga, o narkotikų prekyba sėkmingai klesti.
Tokia kritinė situacija Portugalijoje buvo 2000 m., kai, pasak šios šalies parlamentaro dr. Ricardo Baptista-Leite's, „valdantieji jautė, kad reikėjo kažko imtis, kažko radikalaus“. Ilgai posėdžiavę, Parlamento nariai nusprendė į situaciją pažvelgti kitu kampu – užuot bandę įvesti dar griežtesnių bausmių, politikai nusprendė šias problemas spręsti panaikindami baudžiamąją atsakomybę už psichiką veikiančių medžiagų vartojimą ir turėjimą be tikslo platinti, ir nukreipti visas pastangas į pagalbą narkotikus vartojantiems asmenims.
Taigi, kas per tuos du dešimtmečius pasikeitė? Su narkotikų vartojimu siejamų naujų ŽIV atvejų skaičius dabar nesiekia net 2 proc., kalėjimuose nesėdi nei vienas už vartojimą nubaustas žmogus, gydymo ir reabilitacijos nuo priklausomybės rodikliai ir rezultatai tapo žymiai geresni, o bendras visų narkotinių medžiagų vartojimas išlieka mažesnis nei bendras ES vidurkis.
Galbūt atrodytų, kad čia yra vienintelis sėkmės pavyzdys, tačiau panašios praktikos buvo išmėgintos ir kitose valstybėse. Kaimyninė Estija nuo praėjusio šimtmečio taip pat paveldėjo nemenką narkotikų, ypač intraveninių, problemą.
Pirmi žingsniai sprendžiant problemą buvo žengti 2002 m., kai už mažo kiekio narkotikų disponavimą buvo skiriamos piniginės baudos, o užuot didinus įkalinimą, buvo bandoma sergančius žmones siųsti gydytis. Deja, bet pasak Estijos Narkotikų priklausomybės ir infekcinių ligų prevencijos centro vadovės Aljonos Kurbatovos, tuometinės priemonės nebuvo iki galo veiksmingos.
Todėl 2015 m. buvo įgyvendinta pilna dekriminalizacija – į Estijos Baudžiamąjį kodeksą buvo įtrauktos nuostatos, leidžiančios su priklausomybe susiduriančius asmenis nukreipti į socialines programas, o finansavimas žalos mažinimo paslaugoms buvo stipriai padidintas.
Panašiai klostėsi ir Čekijoje. Nors tuometinėje Čekoslovakijoje narkotinės medžiagos buvo dekriminalizuotos kartu su komunizmo griūtimi, tačiau 1998 m. buvo nuspręsta grįžti prie griežtesnių bausmių. Deja, rezultatas tapo atvirkščias – narkotikų vartojimo mastas nesumažėjo, išaugo ŽIV paplitimas, padaugėjo slepiančių savo priklausomybę, padidėjo mirštamumas.
Finansiškai valstybei šis griežtesnis persekiojimas tapo žymiai brangesnis, nei priklausomų žmonių gydymas ir prevencija. Taigi, Čekija nusprendė grįžti prie ankstesnių dekriminalizacijos priemonių.
Tokių sėkmės istorijų yra tikrai daugiau, tačiau ką šie ir kiti pavyzdžiai gali parodyti apie tinkamą narkotinių medžiagų keliamos žalos prevenciją?
Pirma pamoka, kurią jau suprato jau ne viena valstybė – mes per dažnai orientuojamės į pačių narkotinių medžiagų paplitimo klausimą, o ne priežastis, kodėl jie yra vartojami. Pasak konferencijoje dalyvavusio epidemiologo ir visuomenės sveikatos specialisto iš Australijos prof. Nicko Croftso, už kiekvieno priklausomybėmis sergančio asmens, slypi atskira istorija: psichikos sveikatos, socializacijos problemos, psichologinės traumos, smurtas, diskriminacija, bedarbystė ar benamystė. Būtent šios priežastys dažniausiai lemia narkotinių medžiagų vartojimą, todėl bausmės neišsprendžia paklausos.
Antra pamoka – dekriminalizacija yra būtina, padedant sergantiems žmonėms siekti gydymo. Jeigu priklausomi asmenys bus persekiojami, jie ir toliau negalės naudotis žalos mažinimo ir gydymo paslaugomis.
Trečia pamoka – dekriminalizaciją turi lydėti tinkamos žalos mažinimo ir gydymo paslaugos. Kaip jau buvo išmėginta Portugalijoje, Čekijoje, Estijoje ir ne vienoje kitoje šalyje, paramos ir žalos mažinimo programos (švirkštų keitimas, socialinės ir psichologinės konsultacijos, perdozavimo prevencija) bei gydymas (kuo platesnis paslaugų spektras) yra būtinas, norint visavertiško problemos sprendimo.
Ketvirta pamoka – teisėsauga nėra priešas, o būtinas partneris sveikatos sektoriui. Estijos pavyzdys rodo, kad pirmas kontaktas su priklausomais žmonėmis įvyksta būtent per policijos pareigūnus, todėl teisėsauga turi išmanyti, kaip padėti ir kur nukreipti su psichiką veikiančių medžiagų vartojimu susidūrusius žmones.
Penkta pamoka – bet kokia politika turi būti paremta ne įsitikinimais, o moksliniais tyrimais ir analize. Pragmatiškas, o ne emocionalus požiūris į problemą gali leisti pasiekti geriausio rezultato visai visuomenei – dekriminalizacija ir tinkamos sveikatos paslaugos leidžia ne tik realiai spręsti su narkotikų vartojimu susijusias problemas, tačiau ir sutaupyti valstybės lėšų.
Tikiuosi, kad net labiausiai užsispyrę politikai sugebės asmeninius principus palikti nuošaly ir balsuos už pagalbą žmogui grįstos narkotikų politikos kūrimą Lietuvoje.
