1989-ųjų rugpjūtį pasaulio televizijos ekranus apkeliavo kadrai iš Vilniaus Katedros aikštės – 59 vyrai paskelbė atsisakantys priesaikos okupacinei sovietų kariuomenei.
Jie sudėjo savo karinius bilietus į karsto formos dėžutę ir nuėję į čia pat, Gedimino prospekte, esantį paštą išsiuntė juos „į Maskvą Jazovui“. Dmitrijus Jazovas tuomet buvo Sovietų Sąjungos gynybos ministras.
Tarp tų vyrų buvo ir dabartinis Viktoro Petkaus fondo direktorius, Dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas R.Paulionis. 1989 metais jis specialiai tai akcijai sukūrė karsto formos siuntinių dėžę, į kurią buvo įdėti kariniai bilietai.
Tačiau susiruošęs į pensiją ir pradėjęs teirautis apie jos dydį R.Paulionis susidūrė su problema – „Sodra“ paragino pristatyti karinį bilietą ar kitaip įrodyti savo tarnavimą sovietų armijoje.
R.Paulionis kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir sužinojo, kad tarp ten saugomų karinių komisariatų dokumentų duomenų apie jo tarnavimą sovietų armijoje nėra.
Jam davė rusiškai surašytą anketą, pavadintą „forma B“, adresuotą Rusijos gynybos ministerijos centrinio archyvo viršininkui, kurioje prašoma patvirtinti, kad nurodytu laikotarpiu R.Paulionis tikrai tarnavo sovietų armijoje.
Politikai vadina „durniumi“
R.Paulionis nebežino, ką daryti, – iš visų pusių jį drasko prieštaringi patarimai.
„Imi klausinėti – sujauki ramų valdininko gyvenimą, kreipiesi tiesiogiai – gali būti apkaltintas baisiais dalykais.
Vieni žada viską tyliai sutvarkyti, kiti siūlo kreiptis į Rusijos archyvą, treti – nutylėti, padovanoti Lietuvai tą dvejų metų darbo stažą“, – sutrikęs kalbėjo vilnietis.
Viena R.Paulionis žino tvirtai: vieną kartą atsisakęs okupantų karinio bilieto šiandien negali maldauti Rusijos pareigūnų išduoti dokumentą, patvirtinantį, jog jis tarnavo okupacinėje kariuomenėje.
Tačiau kai jis kreipėsi į kai kuriuos žinomus politikus, buvusius bendramokslius, išgirdo, jog pats buvo „durnas“, kad nesaugojo karinio bilieto.
Po 2005-ųjų būtinosios karo tarnybos sovietų armijoje laikas įskaitomas į pensijų draudimo stažui prilygintą laikotarpį, o tai gali įrodyti būtent karinis bilietas.
Anot R.Paulionio, be to bilieto pensija nesumažėtų, bet jam gėda dėl valstybės.
Rizikavo savo noru
„Mes rizikavome gyvybe, o ne pensija“, – „Lietuvos rytui“ sakė šios karinių bilietų atsisakymo akcijos sumanytojas ir organizatorius, „Jaunosios Lietuvos“ pirmininkas Stanislovas Buškevičius. Todėl jis nemano, kad dabar turėtų prisiimti atsakomybę dėl šios situacijos.
S.Buškevičius pasirengęs raštu patvirtinti, kad vieno ar kito žmogaus dokumentai tikrai buvo išsiųsti D.Jazovui į Maskvą.
Tačiau jis pabrėžė, kad nors visi tie vyrai rizikavo, elgėsi savanoriškai ir žinojo tokio žingsnio pasekmes.
S.Buškevičiaus manymu, įrodinėti, jog Lietuvos piliečiai tarnavo sovietų kariuomenėje, turėtų ne patys piliečiai, o mūsų valstybės institucijos – „Sodra“ turi ne žmogų vaikyti, o kreiptis dėl to į Vyriausybę.
Politiko įsitikinimu, Lietuvos užsienio reikalų ministerija privalanti šią problemą spręsti kompleksiškai, kartu reikalaudama atlyginti okupacijos žalą. Jo manymu, visi, kurie atsisakė sovietinio karinio bilieto – ar tai buvo 1989-aisiais, ar po 1990 metų Sausio 13-osios, – yra lygūs.
„Negalima versti žmonių maldauti okupanto, kad duotų dokumento dublikatą. Akcijos solidumas privalo būti išlaikytas. Tuo metu mes galvojome, kaip pakenkti okupantui, todėl dabar negalime maldauti okupanto“, – sakė S.Buškevičius.
Jis pabrėžė apie savo paties pensiją negalvojantis ir tikrai apsisprendęs nesikreipti į Rusiją.
Rėmėsi Ženevos konvencija
Karinių bilietų ir prirašymo liudijimų grąžinimo į Maskvą akcija prasidėjo 1989 metų rugpjūčio 3 dieną Katedros aikštėje. 59 lietuvių, savo valia atnešusių karinius bilietus, sąrašas yra oficialiai paskelbtas.
Prieš šią akciją iš Kauno atvykę organizatoriai užėjo į garsaus disidento V.Petkaus butą ir kiekvienas užpildė ir pasirašė savo karinio bilieto atsisakymo pareiškimą.
Vėliau Lietuvoje įvyko daug panašių akcijų, bet jų dalyvių sąrašų nėra.
Organizatoriai rėmėsi Ženevos konvencija, kurią ratifikavo Sovietų Sąjunga. Šio dokumento 3 dalies 51 straipsnis skelbė, kad okupuojanti valstybė negali versti okupuotos teritorijos gyventojų tarnauti savo kariuomenėje.
Anot S.Buškevičiaus, buvo nutarta, kad kuo masiškesnė bus akcija, tuo didesnė tikimybė, kad jos dalyviai nebus persekiojami.
Vis dėlto kai kuriems protestuotojams buvo bandoma iškelti bylas už atsisakymą tarnauti kariuomenėje.
Į nepriklausomybės statinį įmūrijo plytą
Režisierė A.Marcinkevičiūtė prisiminė, kad karinių bilietų atsisakymo akcija Katedros aikštėje turėjo didelį atgarsį užsienyje – šie kadrai buvo demonstruojami kaip Lietuvos nepriklausomybės siekis.
„Jie tikrai įmūrijo plytą į valstybės nepriklausomybės statinį“, – sakė režisierė. Ji šiuos kadrus naudojo savo filme „Lūžis prie Baltijos“.
Akciją gerai pamena ir Londone gyvenanti rašytoja Z.Čepaitė, ją mačiusi savo akimis.
„Neprisimenu, kad tada būčiau jautųsi kokį nors pavojų. Tuo metu milicija buvo nusilpusi ir tokių renginių nestabdė. Pati akcija atrodė iš anksto neapsvarstyta, skubota, neparuošta, „karstas“, į kurį buvo dedami kariniai bilietai, kėlė prieštaringus jausmus. Bet tuo pat metu jaudino akcijos dalyvių beatodairiška drąsa ir jų degančios akys. Net truputį kėlė baimę“, – kalbėjo Z.Čepaitė.
