Per karantiną vaikų ir paauglių emocinė sveikata tapo tiksinčia bomba: neretai psichologų jau nebepakanka

Karantinas itin skaudžiai smogė paaugliams – vieneri metai, praleisti prie kompiuterio ekrano ir be draugų, stipriai atsiliepė jų psichologinei būklei. Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti specialistai sunerimę – paauglius vis dažniau kamuoja ne tik emocinės problemos, bet ir suicidinės mintys, taip pat jaunėja ir susirgusiųjų depresija amžius.

Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.<br>V.Balkūno nuotr.
Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.<br>V.Balkūno nuotr.
Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.<br>V.Balkūno nuotr.
Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.<br>V.Balkūno nuotr.
Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.
Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.
Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Karantino metu emocinės pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Psichologė Jolanta Žilinskytė pastebi, kad anksčiau emocinės problemos labiausiai kamuodavo 10-11 klasių moksleivius, tačiau situacija sparčiai keičiasi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Psichologė Jolanta Žilinskytė pastebi, kad anksčiau emocinės problemos labiausiai kamuodavo 10-11 klasių moksleivius, tačiau situacija sparčiai keičiasi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Socialinis pedagogas Tadas Mindaugas Matijošaitis svarstė, kad psichologinių problemų paaugliai turėjo ir prieš karantiną, tačiau dabar jos – gerokai gilesnės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Socialinis pedagogas Tadas Mindaugas Matijošaitis svarstė, kad psichologinių problemų paaugliai turėjo ir prieš karantiną, tačiau dabar jos – gerokai gilesnės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Apr 25, 2021, 10:29 AM, atnaujinta Apr 27, 2021, 12:16 PM

Pašnekovai pastebi ir tai, jog karantinas ne tik lėmė naujų psichologinių problemų atsiradimą, bet stipriai išryškino ir senąsias, į kurias paaugliai anksčiau nekreipė tiek daug dėmesio.

Pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams

Nors Trakų miesto pedagoginės psichologinės tarnybos specialistė Jolanta Žilinskytė dirba su visomis vaikų amžiaus grupėmis, portalui lrytas.lt psichologė pasakojo, kad karantino metu pagalbos prireikia vis jaunesniems moksleiviams.

„Labai išryškėjo požymis, jog kreipiasi 7-8 klasių mokiniai ir jų tėvai, o įtaką tam padarė dabartinės mokymosi sąlygos. Stipriai padidėjo jų dirglumas, nerimas, išryškėjo depresinė būsena. Atsiranda toks bruožas, kad jiems niekas nebeįdomu, juos traukia tik internetas ir pokalbiai jame. Vaikai kartais negali net sakinių aiškiai išdėstyti, ir tam didelę įtaką padarė karantinas“, – kalbėjo J.Žilinskytė.

Specialistė pastebi, kad anksčiau emocinės problemos labiausiai kamuodavo 10-11 klasių moksleivius, nes jie jausdavo nerimą dėl mokslų, žinių patikrinimų, tačiau situacija sparčiai keičiasi.

„Dabar viskas perėjo į jaunesnį amžių – paauglių tėvai sako, kad net negali jų išvesti į lauką, nes jie nuolat yra prie kompiuterio“, – pasakojo psichologė.

Kodėl taip nutiko? Pasak J.Žilinskytės, mokslininkai jau nustatė, kad paauglystės laikotarpis dėl pasikeitusio žmonių gyvenimo prasideda anksčiau.

„Dėl šiuolaikinio pasaulio ir išmaniųjų technologijų jis prasideda maždaug 7 klasėje. Jau galima traktuoti, kad 12-13 metų vaikai tampa paaugliais, o kartu ateina noras konkuruoti, pavadovauti, parodyti „valdžią“ tiek prieš tėvus, tiek prieš mokyklą. Kartu ateina ir depresyvios, net agresyvios mintys.

Bandydami paprovokuoti tėvus ir pačią mokyklą, kartais vaikai ateina ir sako, kad norėjo pabandyti save sužeisti. Tada tėvai išsigąsta ir kreipiasi pas specialistus, nes nesitiki, kad tokie dalykai prasidės taip anksti“, – aiškino vaikų ir paauglių psichologė.

Tokią tendenciją pastebi ir Santaros klinikų Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja Jolanta Trinkūnienė. Ji portalui lrytas.lt taip pat sakė, jog sunkiausiai problemas išgyvena ir į skyrių patenka būtent paaugliai.

Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės, krizių intervencijos skyrius ir ne karantino metu būdavo perpildytas, tačiau per pandemiją kreipimųsi padaugėjo dar labiau.

„Problemos tokios, kokios buvo ir anksčiau, tik šiek tiek keičiasi jų pobūdis, padažnėjo ir pačių kreipimųsi. Kadangi vaikai daug daugiau laiko praleidžia prie ekranų, išsiderina jų dienotvarkė, sutrinka miegas, atsiranda pykčio protrūkiai, depresija“, – pasakojo J.Trinkūnienė.

Vaikų ir paauglių psichiatrės teigimu, į stacionarą patekusių moksleivių problemos pačios įvairiausios – tai gali būti ūmi reakcija į stresą, artimųjų mirtis, tėvų skyrybos, depresija, savižala, adaptacijos sutrikimai. Specialistė išskiria ir valgymo sutrikimus, kurie taip pat traktuojami kaip savęs žalojimas.

Pagalbos ieško ir patys

Socialinis pedagogas Tadas Mindaugas Matijošaitis svarstė, kad psichologinių problemų paaugliai turėjo ir prieš karantiną, tačiau dabar jos – gerokai gilesnės.

„Nuotolinis ugdymas tęsiasi pakankamai ilgai, to kontakto rudenį buvo labai nedaug, tad dauguma paauglių susiduria su psichologinėmis, socialinėmis problemomis.

Kitas dalykas – tikrai ne paslaptis, kai ir pačios šeimos susiduria su socialinėmis problemomis. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai netenka darbo, tam tikra našta ir atsakomybė griūna ir ant vyresnių paauglių pečių. Tikrai tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kai gimnazistai susiranda darbus ir nelanko mokyklos, nes turi padėti tėvams išlaikyti paskolinius butus ar patenkinti paprasčiausius fiziologinius poreikius.

Psichologinės problemos tikrai pastebimos, bet jos jau yra daug gilesnės, tad pagalbos mokiniui specialistai neretai turi kreiptis jau ir į kitas institucijas“, – portalui lrytas.lt pasakojo socialinis pedagogas.

Pasak T.M.Matijošaičio, socialiniai pedagogai patys dalyvauja nuotolinėse klasės valandėlėse, stebi moksleivius ir reaguoja į jų elgesį, tačiau itin svarbus yra mokytojų vaidmuo.

„Mes nuolat akcentuojame auklėtojams bei mokytojams, kad jie stebėtų vaikų emocinę dinamiką, ar jie nekelia sunkių egzistencinių klausimų – tai yra atspirties taškai, nuo kurių galima pastebėti esamą problemą, tačiau pasitaiko tokių atvejų, kai mokytojai to nesupranta arba į tai nereaguoja“, – kalbėjo T.M.Matijošaitis.

Jis pastebi ir džiugią tendenciją, jog vaikai vis dažniau atranda vidinių resursų ir drąsos parašyti klasės auklėtojui ar socialiniam pedagogui, paprašyti pagalbos.

„Tikrai yra tekę sulaukti tokių kreipimųsi, kai reikia pagalbos čia ir dabar. Vaikai parašo ir vėlesniu metu, kad juos kamuoja neramios mintys. Žinoma, yra tam tikrų metodikų, kaip atpažinti, ar tai nėra vaiko manipuliacija ar dėmesio troškimas, tačiau tenka pripažinti, kad tų manipuliacijų tikrai nėra, o pagalbos vaikai kreipiasi, nes jiems jau yra tikrai negerai“, – sakė socialinis pedagogas.

Didelį nerimą kelia kompiuteriniai žaidimai

Pasak specialistų, kartu su nuotoliniu mokymu per karantiną vaikai dar labiau paniro ir į kompiuterinius žaidimus. Psichologės J.Žilinskytės teigimu, tai kelia ypač didelį nerimą, nes populiariausi vaikų žaidimai yra susiję su agresyviu ir žiauriu elgesiu, kuris ilgainiui juos ir paskatina save žaloti.

Vaikai bando nukristi nuo laiptų, kad pasižiūrėtų, kaip sureaguos organizmas. Kai kurie tyčia nori susižeisti, nes tas skausmas jiems patinka. Tai yra ir interneto traumos, ir smalsumas. Visada vaiko paklausiame, iš kur jis apie tai sužinojo, bet didelė yra ir bendraamžių įtaka. Jei vienas pasako, kad kažką padarė, tikėtina, kad ir kitas padarys.

Yra sukurta labai daug žaidimų, kuriuose reikia šaudyti, pirkti gyvybes, ir vaikai supranta, kad ir realybėje taip yra. Kai kuriuose žaidimuose matoma daug kraujo, kartais net vaizduojamas žmogaus nužudymas.

Kai jaunuolis mokosi vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje, jis jau turi aukštą savivertę, ir žino, ką gali, o ko negali. Paauglystės laikotarpiu pas vaikus yra sumažėjusi savivertė, todėl jie renka visą informaciją, kurią gauna, tačiau neturi jos kur paleisti“, – aiškino psichologė.

Jos teigimu, atsakomybę dėl to prisiimti turėtų ne tik vaikų tėvai, bet ir patys žaidimų kūrėjai, uždėdami amžiaus cenzą. Taip pat aktyviau galėtų veikti ir kibernetinės erdvės specialistai.

Socialinis pedagogas T.M.Matijošaitis išskyrė ir dar vieną nemalonią tendenciją – tarp vaikų ir paauglių per karantiną vis labiau populiarėja vadinamoji anime kultūra. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip nekalta animacijos rūšis, specialistas pažymi, kad už šios kultūros slepiasi rimtos problemos.

„Galima daryti prielaidą, kad karantinas paskatino labiau domėtis šia kultūra, dalyvauti tame socialiniame gyvenime. Vienas iš pastebėjimų, o gal ir sutapimas, kad tie atvejai, kai vaikams jau reikėjo rimtesnės kitų specialistų pagalbos, susiję būtent su anime animacinių filmų žiūrėjimu.

Juose yra propaguojama mirties kultūra, romantizuojama savižudybė, agresija. Dažnai rodomas iškreiptas šeimos modelis (tėvai yra kvaili, smurtaujantys prieš vaikus). Blogi veikėjai paprastai ten yra išaukštinami, tad jų turinys yra labai destruktyvus. 

Ne paslaptis, kad kelios Europos valstybės šiuos anime filmukus yra uždraudusios, o pas mus to ribojimo, filtravimo šitiems dalykams nėra“, – aiškino T.M.Matijošaitis.

Psichologo kartais nebeužtenka

J.Žilinskytės teigimu, norint labiau suprasti savo vaiką, būtina su juo palaikyti nuolatinį ryšį. Tai gali būti vakariniai ar rytiniai susitikimai su šeima ar susirašinėjimas internetinėse platformose.

„Jeigu vaikas neturi artimesnio ryšio su tėvais, jis bendraus su bendraamžiais. Jeigu šie daro jam neigiamą įtaką, jau bus galima įtarti, kad atėjęs vaikas kalbės apie agresyvų elgesį, bus depresyvus.

Taip pat siūlyčiau profilaktiškai atvesti vaiką pas psichologą, nes yra daug stiprių specialistų, kurių konsultacijos yra ir nemokamos“, – sakė psichologė.

Pasak jos, jeigu vaikui ar paaugliui pasireiškia suicidinės mintys ir polinkis į stiprią depresiją, psichologų pagalbos gali ir nebeužtekti.

„Jei ateina vaikas ir jo tėvai nebūna įvardiję, kad jis turi suicidinių minčių, o per pokalbį mes tai pamatome, vaiko nepaleidžiu ir iš karto skambinu tėvams. Tada pasakau, kokia situacija, nukreipiu juos į psichikos sveikatos centrus. Per karantiną tokių atvejų labai padažnėjo, taip pat vaikus guldo ir į raidos centrus ir ten juos laiko, pavyzdžiui, visą savaitę.

Mes jau esame kaip ant adatų, nes, jeigu ateina vaikas, mintyse kartojame sau „kad tik ne suicidinis, kad tik ne suicidinis“... Sėdime kaip ant parako statinės“, – kalbėjo psichologė.

Pasak socialinio pedagogo T.M.Matijošaičio, rimtesnės pagalbos vaikams ir paaugliams dažniausiai reikia tada, kai emocinės problemos yra nesprendžiamos itin ilgą laiką.

„Dabar tai yra kylantys egzistenciniai klausimai ir gilesnės problemos, kurie nebuvo sprendžiamos ir po kelerius metus. Suprantu, kad ir tėvams yra pakankamai sunku, bet pastebima, kad visada labai lengva problemas permesti mokyklai, kad ji nesistengia ir kažko nepastebi. Bet yra kitas kylantis klausimas – ar tėvai skiria laiko pasidomėti, ką jų vaikai veikia, kuo jie domisi, kokie jų potyriai, su kuo jie bendrauja?“, – svarstė T.M.Matijošaitis.

Vaikų ir paauglių psichiatrė J.Trinkūnienė savo ruožtu teigė, kad didesnę riziką susidurti su rimtomis emocinėmis problemomis turi iš prigimties jautresni vaikai, kurie yra lengviau pažeidžiami kritikos, stokoja apsauginių faktorių, artimųjų palaikymo.

„Būna tokių situacijų, kai jau ir pats paauglys kreipiasi ir pasako, kad nebegali susitvarkyti su savimi, bet dažnesnis atvejis, kai besikeičiantį elgesį pastebi tėvai. Kadangi jaunėja ir patys tėvai, mažėja stigma, jie atveda jaunesnio amžiaus vaikus pasikonsultuoti. Tai yra labai gerai, nes problemas reikia pastebėti kuo anksčiau“, – kalbėjo gydytoja.

Jos teigimu, į krizių intervencijos skyrių patekusių vaikų ir paauglių niekas neskuba gydyti vaistais, kol nėra išbandomos kompleksinės pagalbos priemonės.

„Bandome visas kitas alternatyvas, visada stengiamės įtraukti tiek tėvus, tiek kitų sričių specialistus, kurie susiję su vaiku. Pirmiausia išbandome visas psichologines priemones, o jeigu matome, kad vaikas yra sunkioje depresijoje ar, pavyzdžiui, turi sunkią anoreksiją, tada pridedame ir medikamentus“, – aiškino J.Trinkūnienė.

Kalbintų specialisčių manymu, karantino traumoms išsigydyti gali prireikti net dešimtmečio. Pasak jų, vaikams ir paaugliams kuo greičiau reikia pereiti prie gyvo kontakto.

Vaikai išsiilgę gyvo bendravimo – didžioji dalis kalba, kad pasiilgo net paprasto išėjimo į iškylą su klase“, – sakė psichologė J.Žilinskytė.

Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės J.Trinkūnienės, dabar naudingiausia būtų bent kelioms savaitėms grįžti į mokyklą, nes bendravimas su draugais ypač teigiamai paveiktų vaikų ir paauglių emocinę būseną.

„Mes į tą ankstesnį gyvenimo ritmą vargu, ar sugrįšime. Labai svarbu, kaip vaikai sugebės prie to prisitaikyti, bet labai nesinorėtų, kad jie virstų virtualaus pasaulio asmenimis“, – kalbėjo specialistė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.