Rusijoje ir XVI–XVII amžių istorija pasitelkta antilenkiškai, antilietuviškai ir antivakarietiškai politinei retorikai, JAV verčiami paminklai net Ameriką atradusiam K.Kolumbui, nekalbant jau apie šios valstybės kūrėjus vergvaldžius.
Lietuvai aktualiausia istorija – Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai, šie laikai gerokai arčiau amžininkų, dar yra likę įvykių liudininkų ir dalyvių, todėl itin sunku ramiai ieškoti atsakymų, kaip viskas vyko, kaip reikėtų vertinti šią praeitį.
Politika neišvengiamai lipa ant istorijos ir istorikų galvų.
Ar yra vilties, kad jos bus mažiau paskyrus naujuoju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovu A.Bubnį – profesionalų istoriką, daug metų tyrinėjantį karo ir pokario laikus?
Turbūt LGGRTC mokslinių tyrimų lygis turėtų gerėti, nors naujojo vadovo skyrimas, kaip ir ankstesniojo A.Jakubausko atleidimas, neapsiėjo be aitraus politinės kovos kvapo.
Vis dėlto A.Bubnio kandidatūra – protingas pasirinkimas ir politiniu požiūriu, todėl už jį ir balsavo tvirta Seimo dauguma, nors opozicijoje esantys valstiečiai tam ir priešinosi.
A.Bubnio biografija, sakytum, rodo, kad jo kandidatūra turėjo tikti ir politinių kalinių, rezistentų, tremtinių, partizanų organizacijoms, ir radikalioms tautinėms politinėms jėgoms, bet taip neatsitiko.
Jis kandidatavo į Seimą su euroskeptišku V.Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ sąrašu, buvo ir šios partijos narys, tačiau ji atkakliai gynė buvusį LGGRTC vadovą A.Jakubauską ir neparėmė su juo į kovą stojusio savo bendražygio.
Panašiai elgėsi ir kitos save patriotinėmis vadinančios politinės jėgos, nors joms turėjo patikti, kad A.Bubnys prisidėjo rengiant J.Noreiką teisinančius LGGRTC dokumentus, kuriais teigiama, kad jis nežinojęs apie žydų žudynes ir juos net gelbėjęs, nors šį požiūrį supliekė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti.
Net J.Noreikos anūkė S.Foti, neseniai išleidusi knygą anglų kalba apie savo senelį, jį vadina naciu, nevertu jokių pagerbimo ženklų, ir pliekia LGGRTC.
Ir J.Noreikos munduro balinimą, ir narystę „Nacionaliniame susivienijime“ gal galima vertinti kaip A.Bubnio norą prisitaikyti, įtikti LGGRTC smarkiai spaudžiančioms, į karo ir pokario metų tiesos monopolį pretenduojančioms politinėms jėgoms, bet, vienaip ar kitaip, jis nėra jų statytinis.
Rimto mokslininko, kartu ir nesvetimo dešiniesiems asmens reputacija turbūt ir nulėmė, kad A.Bubnys pasirodė valdantiesiems tinkamiausias kandidatas vadovauti LGGRTC.
Tačiau ar jis gins savo įstaigą nuo politinio kišimosi į jos veiklą? Bent jau profesionalaus istoriko savigarba turbūt skatins jį rūpintis LGGRTC tyrimų moksliniu lygiu ir neleis istorinės tiesos paieškas iškeisti į informacinius karus su Rusijos propaganda.
Nors nereikia tikėtis neįmanomo – kad istorija bus atskirta nuo politikos, kaip Bažnyčia nuo valstybės. Politika braunasi net ir į su istorija susietus teismų procesus.
Tokį abejotiną prieskonį palieka Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas padidinti bausmes vieninteliams realiai kalintiems teisiamiesiems Sausio 13-osios byloje – J.Meliui prie anksčiau skirtos septynerių metų bausmės pridurti dar treji, o G.Ivanovui prie ketverių – vieni.
Be abejo, teismas geriau žino nei žurnalistas, ar tai teisinga, bet kai J.Melis jau atsėdėjo septynerius metus, o tada jam dar pridedami treji, kad toliau sėdėtų už grotų, sunku atsikratyti įspūdžio, jog tai ir kerštas už Rusijos paskelbtą Sausio 13-osios bylos Lietuvos prokurorų bei teisėjų teisinį persekiojimą, ir politinis gestas.
J.Melis ir G.Ivanovas buvo kariškiai, mūsų teismai pripažino, kad jie vykdė SSRS valdžios įsakymus, o jos teisėtumas tarptautinės teisės požiūriu nekelia abejonių. Neaišku ir kiek jie patys kalti dėl smurto prieš Lietuvos piliečius.
Bet taip jau būna: kai istorija susipina su politika net ir teismo procesai tampa politizuoti.
Sąskaitas suvedinėja valstybės, o jas sumoka kartais ir atsitiktinai po istorijos girnomis pakliuvę žmonės.
