Kai netenkame darbo, mes nesakome – čia mano dalykas! Valstybė padeda išgyventi.
Kai susergame sunkia liga, mes nesakome – čia mano dalykas! Valstybė mus gydo, ligoninės nemokamos.
Kai norime, kad vaikai gautų išsilavinimą, mes nesakome – o kas jums darbo, tegu auga beraštis! Nes valstybė suteikia išsilavinimą.
Kai vaikutis suserga sunkia liga, tarkim onkologine, mes nesakome – nesikiškit, čia mano dalykas! Gydytojai pasiaukojančiai gal metus gydo ligoninėse ir traukia iš mirties nagų mūsų vaikelius.
Tad kodėl dabar mes sakome – ČIA MANO DALYKAS!
Kai valstybė nori apsaugoti vaikus nuo covid ir testuoti. Bet jei neduokdieve vaikutis susirgs komplikuotai, jūs valstybei taip pat pasakysit – čia mano dalykas???
Neduosit gydyt ir uždusinsit savo vaiką? Ar vis dėlto jo gyvybė taps jau valstybės dalyku?
Lietuva tikrai nežudo nei savo piliečių, nei vaikų. Bet valstybė ir ne stebukladarė, ji neturi galių apsaugoti savo piliečius nuo jų bukumo.
Gal tai valstybei ir mes galime sunkiu metu padėti.
