Vis dėlto, ši tendencija nesugeba pakeisti dešimtmečiais besiformavusio ir jau turbūt niekaip neeliminuojamo požiūrio iš vyrų, kurie bet kokią moterį, nepriklausomai nuo jos statuso, pasiekimų ir pasisekimų, nori pastatyti „į vietą“. Arba – „pasodinti“, kaip neseniai parodė Europos Komisijos (EK) vadovės Ursulos von der Leyen pavyzdys, kuomet vizito Ankaroje metu jai nebuvo suteikta galimybė prisėsti šalia Turkijos vadovo Recepo Tayyipo Erdogano ir Europos Tarybos vadovo Charleso Michelio.
Ne pagyrimas ir įvertinimas, o galios sumenkinimas
Minimas EK pirmininkės incidentas – tik lašas pavyzdžių jūroje, puikiai iliustruojantis, jog net ir dirbdamos diplomatijos srityje, moterys sulaukia netaktiškų, elementaraus protokolo neatitinkančių veiksmų jų atžvilgiu.
Vis dėlto, praktika, kuomet įvairiose situacijose – pradedant darbine aplinka, baigiant buitiniu apsipirkinėjimu prekybos centre – vyresni, dažnai jau solidaus amžiaus ir iš pažiūros išsilavinę vyriškiai leidžia sau tyčia arba netyčia leptelti nepamatuotų epitetų moterų atžvilgiu, vyksta kasdien.
Jei ilgus metus moterys pačios į tai numodavo ranka, arba, dar blogiau, tyliai išgyvendavo skaudulius viduje, tai šiais laikais apie tai ne tik galima, bet ir būtina kalbėti bei tam priešintis. Tokį žingsnį žengė ir U. Von der Leyen, neseniai Europos parlamente pareiškusi, kad vizito Turkijoje metu jautėsi įskaudinta ir pažeminta.
Maža to, ji viešai priminė seksizmo problematiką, įvardydama, kad būtent dėl jo atsidūrė tokioje situacijoje: „Europos sutartyse nerandu jokio tokio elgesio pateisinimo. Taigi, darau išvadą, kad taip įvyko dėl to, kad esu moteris“.
Seksizmo apraiškų toli ieškoti nereikia. Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) atstovų teigimu, tokius kreipinius kaip „mergaite“, „gražuole“ ir pan., ypač darbinėje aplinkoje, galima vertint kaip seksizmą – t. y. pavaldumo ryšių priklausomo asmens vertinimas kaip konkrečiai lyčiai priklausančio asmens, o ne profesionalo ar kolegos šalia.
Norisi pabrėžti, jog įvairūs vertinimai per lytį nėra nei neutralūs, nei nekalti. LŽTC komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė mano, jog minėtieji ir panašaus pobūdžio epitetai „turi aiškią menkinamąją, galios santykį kuriančią funkciją, kitaip tariant „moters pastatymo į vietą“ funkciją“, ir man nelieka nieko kito kaip pačiai, nesyk „pastatytai į vietą“, antrinti šiai nuomonei.
Nuo mažybinių gražbylysčių iki „bobos su kiaušais“ epitetų
Žvelgiant istoriškai, moterys ilgą laiką buvo pašalintos iš viešosios erdvės bei darbo rinkos, motyvuojant būtent jų lytimi. Argumentai stebindavo savo įtaigumu, pavyzdžiui, moteriškos smegenys yra mažesnės, todėl ir prastesnės nei vyrų. Be to, aiškinta, jog moterų prigimtis yra puošti aplinką ir šildyti namų židinį, o ne dalyvauti žiauriame pasaulyje, kurio jos negalėtų pakelti.
Pasak J. Juškaitės, moterims jungiantis į darbo rinką bei viešąjį gyvenimą, stereotipai ir išankstinės nuostatos niekur nedingo. Posakiai „vadovytė“, „mergelė“, „būk gerutė, padaryk kavos“ ir t. t. vis dar veši tarp mūsų – maža to, jie ne tik menkina moters profesionalės statusą, bet ir pabrėžia stereotipinį moteriškosios lyties supratimą: gležna, žemesnio intelekto, seksualinio geismo objektas ir t. t.
Jei moteriai vis dėlto pavyksta pasiekti daugiau, jei ji sugeba įveikti „stiklines lubas“, o jos portretas staiga nebesutampa su standartinės moters atvaizdu, greičiausiai ji ir vėl sulauks tam tikrų epitetų. Visuomenėje ir, deja, labai dažnai tarp vyrų joms kabinamos „bobos su kiaušais“ arba „vyriškos bobos“ klišės, o toks požiūris tarsi pratęsia seksistinį požiūrį.
Moteris, tapusi gera vadove ar išsiskirianti savo kompetencijomis bei gebėjimu priimti sunkius sprendimus, devijuoja nuo jos lyčiai priimtinų savybių ir perima vyriškąsias. LŽTC atstovė pastebi, jog „tokias moteris vertiname kaip geras vadoves, tačiau kenčia jų kaip moterų įvaizdis, ypač jei tokių lyderių išvaizda nukrypsta nuo to, ką visuomenė yra linkusi įsivaizduoti kaip tikrą, tinkamą moteriškumą ir jo išpildymą“.
Seksizmo padariniai savivertei ir lyčių lygybės indeksui
Reguliariai kartojami juokeliai, prisidengiant neva mažybinėmis, nekaltomis frazėmis apie moteris, kursto gana stiprų kultūrinį seksizmą, o pastarasis ne tik menkina moterų savivertę, bet ir tiesiogiai kelia padarinius bei iššūkius jų gyvenime. Apie tai gana iškalbingai byloja mūsų šalies statistika.
Štai pavyzdžiui, 2020 m. moterų, turinčių aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, buvo 487 tūkst., vyrų – 314 tūkst., tačiau žvelgiant į jų uždirbamus pinigus, situacija atrodo atvirkštinė. Moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis paskutiniais, 2018 m. Lietuvos statistikos portalo duomenimis, vis dar siekė apie 13 proc. Galima būtų teigti, kad maždaug vieną mėnesį per metus moterys, lyginant su vyrais, Lietuvoje dirba tiesiog nemokamai.
Tokiam atotrūkiui įtakos, žinoma, turi ir kiti socialiniai, ekonominiai bei teisiniai veiksniai, tačiau seksizmo liekanų reikšmės tai nesumažina. Ir nors ši tema mūsuose vystoma bei apie ją diskutuojama gana plačiai, galbūt dabar, kai į pirmas politikos, mokslo, verslo ir kitų sričių gretas moterys žengia tvirčiau, būtų galima sugriežtinti ne tik temos taisykles, bet ir pasekmių toną?
