Nustebęs chirurgas paklausė, ar ligoninės vadovas tikrai norėtų, kad po naktinio budėjimo operuotų jį ar kurį jo šeimos narį. Po akimirkos medikas buvo pavadintas išmintimi nepasižyminčio gyvulio vardu, mat kalba, pasirodo, ėjo tik apie „eilinius pacientus“, o ne elitą.
Todėl teko skubiai apsispręsti – leistis žeminamam save neeiliniu Lietuvos gyventoju laikančio pono ar jam priešintis. Psichologinę ataką patyręs jaunas gydytojas pasirinko atsitraukimo kelią: paliko darbovietę ir dirba kitoje ligoninėje.
Šiandien pas šį puikų specialistą plūsta pacientai iš visos Lietuvos, o provincijos gydymo įstaigos vadovai trina rankomis: iš Ligonių kasų upe plaukia pinigai, o iš laimingų pacientų – padėkos.
Tokių istorijų – daugybė, nes durys į mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas gydymo įstaigas plačiausiai atsiveria įtakingųjų atžaloms, padlaižūnams, nuomonės neturintiems bestuburiams. Visi kiti – nepageidautini, tinkami tik iš bėdos.
Galbūt ir medikų pasipriešinimo mobingui simboliu tapusi jauna gydytoja Laura galėjo pasielgti taip pat – atsitraukti ir duoti kelią vidutinybėms. Bet kolegų vertinta medikė dėl savo garbės ir orumo priešinosi iš paskutiniųjų – neleido, kad ją stumdytų ir žemintų talento pavydintys karjeristai.
Už prabangą laisvoje šalyje gyventi pakelta galva ir nesilankstyti gydytoja sumokėjo didžiausią kainą. Gyvybės siūlas nutrūko ir po širdimi nešiotam vaikeliui...
Atrodytų, kad baisiau nebūna, bet... Sveikatos apsaugos ministrui A.Dulkiui kelionė į Šiaulius – per tolima, tad pasipiktinusių medikų gyvas balsas taip ir liko neišgirstas, o savaitę oriai tylėjęs ligoninės vadovas R.Mažeika, kiti įstaigos skyrių vadovai - nepajudinti.
Abejonių nėra, kad Vakarų Europos šalyse tokios krizės ištiktos įstaigos direktorius būtų pats atsitraukęs iki pat tyrimo pabaigos, bet pas mus gajesnės sovietinės problemų neigimo tradicijos.
Tiesą sakant, labai norint ministro reakciją dar galima suprasti – kausto paprasčiausia baimė. Jokia paslaptis, kad mobingo apraiškų yra daugumoje gydymo įstaigų, tad nušalinus vieną vadovą, tikėtina, dėl įsižiebusios vilties plyksteltų ištisa medikų sukilimų virtinė. Ją suvaldyti būtų sunku.
Bet stulbina, kad į nebylų protestą pakilę medikai nesulaukė Šiaulių valdžios dėmesio. Kasdien valandų valandas socialiniuose tinkluose praleidžiantis meras A.Visockas išspaudė kelis sakinius jį pakalbinusiam žurnalistui, bet jie buvo iškalbingi.
„Ar buvo problemos ir ar aš girdėjau pokalbius ligoninėje? Neslėpsiu – taip“, – pripažino meras, ta pačia proga paraginęs atsargiai vertinti viešojoje erdvėje pasipylusius kaltinimus ligoninės vadovybei.
Tai stulbina, nes iš pustrečio tūkstančio Respublikinės Šiaulių ligoninės medikų dauguma yra ne kažkokios mistinės SAM valstybės gyventojai, o čia mokesčius mokantys, vaikus auginantys, tą pačią vietos valdžią renkantys šiauliečiai. Beje, besitikintys ir pagalbos iš savo išlaikytinių.
Įkandin pradinukų testavimo baubų vaikymu noriai užsiimančios savivaldybės galvos atvirai pagalbos prašančių medikų balsui kurti liko ir Šiauliuose rinkti seimūnai. Per nebylią medikų protesto akciją jų neteko matyti nė vieno.
Žinoma, paprasčiau yra nutylėti, apsimesti, kad nieko nenutiko. Juk viską iki rugpjūčio 1-osios (!) aiškinsis pačioje sostinėje sudaryta komisija! Ta pati, kurios vadovą dėl sąsajų su vienu RŠL herojumi teko pakeisti net nepradėjus dirbti.
Taip, artimiausi rinkimai tik po poros metų, bet vis tiek keistas problemos neigimas. Lieka klausimas, ar į psichologinio smurto ir persekiojimo darbe faktus užsimerkiama dėl vištakumo, ar matyti trukdo politiškai užtraiškanojusios akys.
Nieko neteko girdėti ir iš Gerovės valstybę vis žadančio Prezidentūros šeimininko. Prisimenu, kaip 2019 m. pirmoji ponia D.Nausėdienė Arkikatedroje uždegė žvakelę už negimusius kūdikius. Akcija vadinosi „Renkuosi gyvybę“. Ponia Diana, o gal uždegsite žvakę už metų metus engtą ir palaužtą gydytoją Laurą su negimusiu jos vaikeliu ir šimtus mobingą tebekenčiančių kolegų?
Asmeniškai daug kartų teko susidurti su medikais. Patirčių buvo visokių – mane ir namiškius gelbėjo, taip pat ir klydo. Tiesa, klydo žmogiškai, be tyčios. Bet nėsyk po operacijos neteko matyti virš manęs palinkusio susirūpinusio įstaigos vadovo veido – mačiau gydytojų, slaugytojų akis.
Tuos pačius medikus, kurie nebe pirmus metus garsiai šaukiasi pagalbos, bet išrinktieji nejuda. Mat įsišaknijusią žeminimo tradiciją išguiti Lietuvoje yra sunkus darbas – pamėgtos komisijos sukurpti nepakanka.
Kur kas lengviau dar kartą suvaidinti viešą dramą apie empatija trykštančių šiuolaikiškų medicinos įstaigų vadovų kančias vedant reformoms besipriešinančius nesupratinguosius ir nedėkinguosius į šviesų rytojų. Gerovės valstybės link.
