G. Landsbergis nemano, kad Partnerystės įstatymas prieštarauja konservatorių ideologijai: įvardino kas apsunkina santykius su Prezidentūra

Lietuvos viešojoje erdvėje verdant diskusijoms dėl Partnerystės įstatymo, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad jis šį žmogaus teises ginantį įstatymą palaiko neišsižadėdamas konservatizmo ideologijos principų. Užsienio reikalų ministro įsitikinimu, nors jo užimta pozicija dėl Partnerystės įstatymo ir nesulaukia visų partijos narių pritarimo, pati iniciatyva gali be jokių išlygų būti konservatyvios darbotvarkės dalimi.

Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Arūnas Dulkys<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Arūnas Dulkys<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gabrielius Landsbergis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Benas Brunalas, ELTA

May 22, 2021, 11:09 AM, atnaujinta May 22, 2021, 11:09 AM

G.Landsbergis taip pat neslėpė itin kritiškai vertinantis prieš savaitę vykusį „šeimos gynimo maršo“ renginį. Politikui daugiausiai klausimų sukėlė kai kurie „marše“ pasisakę asmenys bei perspektyva, kad iš šios iniciatyvos gali būti ketinama išauginti dar vieną radikalų darinį Lietuvoje.

Todėl, prisipažįsta G.Landsbergis, jis niekaip negali suprasti prezidento Gitano Nausėdos sprendimo, leisti savo sveikinimo kalbą transliuoti Vingio parke susirinkusiems „maršo“ dalyviams.

„Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tokiai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui“, – interviu Eltai sakė G.Landsbergis.

Tačiau, panašu, ne tai ir ne nesutarimai dėl atstovavimo Europos Vadovų Tarybai (EVT) labiausiai apsunkina valdančiųjų konservatorių ir prezidento santykius. G.Landsbergio teigimu, vienas iš didesnių kliuvinių, sprendžiant kai kuriuos įstrigusius klausimus yra būtent vyriausioji prezidento patarėja Asta Skaisgirytė.

Jos užimta laikysena viešo komunikavimo metu, užsimena ministras, neprisideda prie kai kurių įstrigusių klausimų, tarp kurių ir rekordiškai išsitęsusi tuščios vadovo kėdės Lietuvos ambasadoje ES problema, sprendimo.

Galiausiai Eltai duotame interviu G.Landsbergis pakomentavo, kodėl jis pastaruoju metu ne itin dažnai įsitraukė į diskusijas dėl vidaus politikos problemų, įvertino sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio darbą bei užsiminė, kad ateinančiuose Prezidento rinkimuose konservatorių partija gali apskritai neturėti savo kandidato.

– Žmonės viešojoje erdvėje pasigedo konservatorių pirmininko kalbančio vidaus politikos aktualijų temomis. Gal galite jiems pasiųsti žinutę, kad Jums viskas gerai?

– Tai šis interviu ir yra žinutė. O jei iš tikrųjų – užsienio politika, o ypač paskutinio pusmečio, yra nepaprastai aktyvus laukas. Kiekvieną dieną grįžtu namo ir galvoju, kad buvo galima padaryti dar daugiau. Žinoma, kad tai reikalauja daug dėmesio ir daug jėgų, todėl, manau, kad nėra daug pridedamosios vertės būti dar vienu balsu ir įsijungti į platų chorą žmonių, kurie komentuoja ar diskutuoja apie įvykius, kurie vyksta.

– Bet gal žmonės nori, kad partijos lyderis apibendrintų partijos poziciją. Kai kalba, pavyzdžiui, frakcijos seniūnė, tai dalis gali suprasti, kad tai tik frakcijos, o ne partijos nuomonė, o kai kalba koks krikdeminio sparno atstovas – kalbama galbūt tik vieno sparno vardu... Ir tada klausimas – kur pirmininko pozicija, ypač visais jautriais klausimais?

– Man apskritai atrodo, kad komentavimas kiekvieną dieną, nors ir sukuria papildomų antraščių ir intrigą, bet, manau, kad reikia leisti nusėsti dulkėms, kad matytume realų vaizdą. Praėjusi Seimo kadencija pasižymėjo labai greitomis reakcijomis feisbuke: vienas rėžia, kitas atsako, kimba į atlapus, įgelia ir taip toliau. Valdančiųjų ir opozicijos diskusija viešojoje erdvėje sukūrė labiau barnio vaizdą nei konstruktyvią politinę diskusiją. Man regis, reikia šiek tiek palaukti – kelias dienas, kartais savaitę – ir tada pakomentuoti. Tai sukuria ramesnę atmosferą. Be to, yra dar vienas papildomas argumentas – visuomenė tada gali pamatyti, kad tas, kas garsiausiai šaukia, nebūtinai sako tiesą.

– Apžvalgininkai komentuodami jūsų, kaip partijos pirmininko, atliekamas funkcijas tapus ministru, tarsi užsimena, kad jums mažiau kalbėti apie vidaus problemas nebūtinai yra blogai, nes tai proga pasireikšti kitiems. Ar galima sakyti, kad dabar partijoje ruošiami potencialūs kandidatai ateinantiems partijos pirmininko rinkimams?

– Aš sakyčiau, kad tai tikrai padės išsigryninti. Partija, man regis, yra stipri tiek, kiek ji galvoja apie ateitį. Akivaizdu, kad po ketverių metų turėsime naujus partijos rinkimus, kuriuose aš nebedalyvausiu. Dabartiniai įstatai man neleidžia to daryti ir tokių planų neturiu. Tai reiškia, kad turi iškilti nauji lyderiai, turi būti pasiūlytos naujos idėjos. Tad dabar galbūt galima tą proceso pradžią šiek tiek ir matyti.

Tai nereiškia, kad aš dabar atsitraukiu, bet faktas yra tas, kad mes nenorime atsidurti tokioje situacijoje, kaip kad atsidūrė kitos politinės jėgos – vienam žmogui pasitraukus partija tiesiog sugriūna. Tai tikrai nėra tvaru, be to, ir politinėje sistemoje taip kuriamas nestabilumas.

– Kliūva kritikos ir jūsų kolegai Vyriausybėje – sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, kad jis per mažai matomas. Opozicija piktinasi, kad jis mažai kalba ir kad ne visada pats dalyvauja svarbiuose politiniuose procesuose, kad daug darbo atlieka viceministrai. Lyginama jo komunikacija, jos intensyvumas su pirmtako – Aurelijaus Verygos – komunikacija. Šiuo atžvilgiu jis tikrai nusileidžia. Ar tai problema?

– Man regis, kad paskutinis pusmetis ir pasižymėjo tuo, jog pagrindinis žodis visų ekspertų ir žiniasklaidos lūpose buvo apie prastą komunikaciją, kad trūksta komunikacijos. Kiek galėjau, tiek sakiau žmonėms, kad reikia žiūrėti į objektyvius faktus.

Vyriausybė paveldėjo itin sunkią situaciją. Šiandien mes matome, kad Lietuva yra pirmaujanti valstybė pagal skiepus, esame treti Europoje po Maltos ir Vengrijos... Iš esmės pirmi pagal skiepijimą vakarietiškomis vakcinomis, nes Vengrija skiepijasi ir kiniškais, ir rusiškais skiepais. Tai reiškia, kad sugebėjo ministras suvaldyti situaciją, esame priekyje, užsikrėtimų kreivė užlaužta, taigi trečioji banga savo piko nepasiekė.

Mes sugebėjome skiepais ją užlaužti, karantinu taip pat. Objektyviai vertinant, reikia pasakyti, kad darbas buvo atliktas gerai. Negaliu kitaip įvertinti.

– Tai neturite priekaištų A.Dulkiui dėl jo darbo?

– Gal ir galėčiau norėti, kad būtų skirta daugiau laiko komunikacijai, pasirodant viešojoje erdvėje. Bet jei ant svarstyklių dedu tobulą komunikaciją ir struktūrą, kuri gelbsti žmonių gyvybes pandeminiu metu – aš rinkčiausi prastesnę komunikaciją.

– Praėjusią savaitę, kai Vyriausybė priėmė sprendimą dovanoti vakcinų Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai, jūs ir sveikatos apsaugos viceministrė sakėte, kad Lietuva jau yra pasiruošusi tokioms dovanoms, nes vakcinų kiekiai sparčiai auga. Bet šiandien vis dar opus kitas klausimas – piliečių nusiteikimas skiepytis. Ne visi rizikos grupėse esantys žmonės yra paskiepyti. Kaip jūs vertinate skiepijimo tempus bei komunikaciją raginant piliečius skiepytis? Ar šalies institucijos padarė viską, kad šis procesas vyktų maksimaliai sklandžiai?

– Reikia suprasti, kad savivalda turi labai dideles galias šioje srityje ir mes matome milžiniškus skirtumus tarp Vilniaus bei Kauno, kuriose situacija, pasiekiant rizikos grupes, yra panaši. Ir apmaudu pripažinti – Klaipėdos savivaldybė yra prie tų, kurios recepto neatrado. Vyriausybė tikrai daug dėmesio skyrė, kaip skatinti žmones 65+ grupės aktyviau skiepytis.

Bet jei Vyriausybė ir daro bendrą komunikacijos planą, savivaldybė turi užtikrinti, kad žmonės turėtų kur ateiti (...). Vyriausybė gali paraginti (gyventojus skiepytis – ELTA), bet galutinis paslaugos suteikėjas yra savivaldybė. Taigi... Ar lygiu asfaltu važiavome paskutinį pusmetį? Sakyčiau, kad visko buvo: ir duobelių, ir posūkių. Bet rezultatu, kuris šiandien yra, aš tikrai esu patenkintas.

– Į skiepijimo klausimus yra ir prezidentas aktyviai įsitraukęs, buvo iškelta ambicija dėl 70 proc. paskiepytų žmonių iki vidurvasario. Dabar viešojoje erdvėje pasirodė žinutės, kad pirmoji šalies ponia nėra pasiskiepijusi, kad dar tik ketina. Jūs matote čia kažkokią problemą, gal reikėjo anksčiau rodyti lyderystę ir pavyzdį šiuo klausimu?

– Aš manau, kad ji yra svarbus žmogus valstybėje, su kuriuo galbūt tapatinasi daug Lietuvos žmonių ir būtent tokių, kuriems potencialiai gali būti labai svarbi ši žinia. Ir net neaiški dvejonė ar stabtelėjimas gali siųsti keistą signalą... Aš manau, kad tą dvejonę reikia išsklaidyti. Nes dabar kyla tokia intriga, dėl ko nepasiskiepijo: ar ji nuogąstauja dėl skiepų, ar yra kitos priežastys. Tai yra jautru. Mes turime 65+ metų grupėje nemažai paskiepytų asmenų.

Tai yra neblogai, tačiau 85 m. grupėje mes turime nedidelį skaičių, tai yra žmonės, kuriuos sunkiausia pasiekti. Todėl šiuo klausimu yra labai svarbi lyderystė. Ir manau, kad čia yra tai, ko reikia valstybei. Mano supratimu, ar iki „mindauginių“ bus paskiepyta 70 proc., ar iki birželio 30 d.... Svarbiausia yra socialinė žinia jautriausiems žmonėms. Ši žinia yra nepaprastai svarbi ir būtų labai apmaudu, jei ta proga nebūtų išnaudota ar net būtų panaudota priešingai.

– Yra jautrių klausimų ir ne tik su COVID–19 susijusių, bet ir su valdančiąja dauguma, kurios žymiausią dalį sudaro būtent konservatoriai. Kaip jūs žiūrite į valdančiosios daugumos potencialą? Ar ji yra stipri? Jei stipri, tai ar iš savęs stipri, ar visgi jos stiprumą galima pamatyti tik santykyje su ne itin susistygavusia opozicija. Kaip žiūrite į šios valdančiosios daugumos potencialą, lyginant su ankstesne Seimo dauguma?

– Sunku pasakyti. Kol kas pirmajame pusmetyje tekę išbandymai buvo sutikti ganėtinai sėkmingai, nepaisant to, kad linkinčių suklupti buvo ne taip mažai. Laukiančių suklupimo buvo ir toje pačioje opozicijoje. Tas pats Genocido tyrimo centro atvejis... Tai yra tikrai keista istorija. Gal jei tuomet nebūtų tuometinio direktoriaus aštrios pozicijos, o gal ir opozicijos stipraus palaikymo...

Gal būtų buvę galima viską diplomatiškiau išspręsti. Tačiau įvyko balsavimas ir nors atrodė, kad koalicija gali būti išsiskaidžiusi, kad nuomonės skiriasi, kad ne visi palaiko. Tačiau parodėme, kad net sudėtingi klausimai yra išsprendžiami. Tas pats Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimas. Buvo įvairiausių vertinimų, tačiau sugebėta įveikti nepasitikėjimą... Praėjusioje kadencijoje Ramūnas Karbauskis iki pat Seimo rinkimų 2020 m. kartojo: jūs sakėte, kad mes iki pirmųjų bulvių neišbūsim... Pamenate šią formuluotę turbūt.

– Visa tauta tai kartoja iki šiol...

– Man regis, kad kiekvienai koalicijai gali būti išsakyta tokia frazė... Bet, mes matome, kad dauguma važiuoja ir tiek...

– Tai iki kokio derliaus konservatorių dauguma ketina išbūti?

– Iki serbentų... Juokai juokais, bet aš sakau, kad yra jėgos šiai koalicijai dirbti visą kadenciją. Ar būsime mes išbandomi? Žinoma, kad būsime, esame dabar išbandomi, išbandymas yra ir tarpusavio pasitikėjimas, ir įvairūs kiti klausimai, kurie ateis į darbotvarkę... Bet, man atrodo, kad šioje koalicijoje artumo ir bendrystės yra daugiau negu, pavyzdžiui, toje pačioje opozicijoje.

Ji tikrai yra stipriai audrų blaškoma ir tai yra didelis skirtumas nuo buvusios. Nepaisant to, kad mes kurį laiką neturėjome opozicijos lyderio, bet vėliau mes turėjome vieningą sutartį ir praktiškai kas savaitę darėme po kokią vieną bendrą spaudos konferenciją, kur visi trys stovėdavome, nepaisant to, kad buvome iš skirtingu flangų. Sugebėjome tai kažkaip išlaviruoti.

– Bet ir pridirbote... (G.Landsbergis juokiasi). Pridirbote bendradarbiaudami ta prasme, kad dabar opozicijos lyderis Skvernelis, laukdamas ponios Blinkevičiūtės sprendimo dėl dalyvavimo opozicijos koalicijoje, kalba apie socialdemokratų kolaboravimą su konservatoriais. Tą patį kalba ir šešėlinis premjeras Karbauskis. Tarsi ir daromas spaudimas socialdemokratams jungtis prie „valstiečių“ ir „darbiečių“. Iš esmės sako socialdemokratams: jei tu ne su mumis, tai tu su konservatoriais. Kaip žvelgiate į tokias kalbas apie LSDP „satelitavimą“ konservatoriams?

– Nežinau, kokios pozicijos laikysis nauja pirmininkė, bet mes visi matėme, ką reiškia amžino karo stovis buvusiame Seime. Buvo siekiama priešintis kiekviename klausime, kad ir kas tai būtų. Ir tas karas per 4 metus išvargino. Esant tokiai didelei fragmentacijai kairėje pusėje: partijų, partijėlių, šešėlinių ir nešešėlinių lyderių, man regis, kad čia politinei jėgai reikėtų išlikti konstruktyviai, turinčiai aiškų savo vertybinį stuburą...

Aš manau, kad būtent tai yra niša. Tokiu atveju jie (LSDP – ELTA) gali vienu klausimu palaikyti valdančiąją daugumą, kitu – palaikyti pono Skvernelio sprendimus. Bet jie turi rodyti, kad yra nepriklausomi savo kelyje. Jei mes juos prisitraukiame – tai gali potencialiai kenkti jiems, bet jei Skvernelis juos prisitraukia – jie tada atsiduria šešėlinio valdovo šešėlyje... Manau, kad visgi bus pasirinktas kelias brėžti savo kryptį. Tam reikia aiškios lyderystės, aiškių žinučių.

– O jūs jau kalbėjotės su naujai išrinkta lydere Blinkevičiūte? Skvernelis sakė, kad bematant paskambino, aptarė reikalus ir pakvietė kavos.

– Aš parašiau žinutę ir dar laukiu atsakymo.

– Tai neatrašė Vilija Blinkevičiūtė?

(G.Landsbergis šypsosi ir kraipo galvą)

– O grįžtant prie valdančiosios daugumos. Trečiadienį iš Liberalų sąjūdžio pasigirdo tokių raginimų tikslinti valdančiosios daugumos sutartį, nustatant tam tikras procedūras priimant sprendimus, lyg ir siūloma steigti koalicijos tarybą. Suprantu, kad visa tai siūloma siekiant išvengti chaoso. Tai yra ta baimė dėl nekoordinacijos?

– Aš neprieštarauju principui... Viskas tvarkoje, galime turėti tarybą ir panašiai. Bet mes matėme vieną tokį vaizdą ir aš manau, kad iš jo galima išvesti problematiką. Apie mėnesį laiko Vyriausybėje virė diskusija dėl galimybių paso. Šioje diskusijoje su dideliu džiaugsmu dalyvavo du liberalų ministrai. Ministras Kairys buvo vienas iš tų, kuris teikė pasiūlymus, nes galimybių pasas kultūros sektoriui yra didelė galimybė ir reikalingas dalykas.

Tačiau tada Seime prasideda atskira diskusija, kada Seimo pirmininkė ir kai kurie liberalų frakcijos nariai tai kritikuoja... Aš net laukiau Vyriausybės posėdyje, kada atsistos Simonas Gentvilas ir ponas Kairys ir pasakys, kad mes pagal partinę liniją nesame linkę pritarti... Tačiau to neatsitiko. Aš suprantu, kad čia didesnė problema yra liberalų frakcijos viduje, surandant bendrą sutarimą.

Jeigu kažkokia formalizuota taryba padėtų tai padaryti, tada gerai, bet jei lūkestis yra, kad jie atves visus liberalus aplink stalą ir kažkas turės visus juos tarpusavyje sutaikyti, su galimybių pasais ir kitomis pozicijomis – tai nėra padaroma.

Įsivaizduokite... Juk konservatorių frakcijoje taip pat yra daug nuomonių, yra krikščionys demokratai... Įsivaizduokite, kad mes su krikdemais tiek nesusitartume tarpusavyje, kad jie privalėtų sėdėti prie derybų stalo. Ar tai būtų konstruktyvu? Aš abejoju. Jei mes eitume tokiu keliu, aš siūlyčiau daugumos lyderio poziciją ir, manau, tas daugumos lyderis turėtų – aš turiu žmogų galvoje – būti atsakingas už vienijimo poziciją.

– Kas būtų tas konkretus asmuo ir ar tai būtų opozicijos lyderio analogas?

– Aš manau, kad koaliciniame dėmenyje – tai greičiausiai būtų Viktorija Čmilytė–Nielsen. Aš remiuosi Irenos Degutienės patirtimi, kai 2008–2012 metų kadencijoje buvo tas žmogus, aplink kurį telkdavosi.

– O kaip jūs tai įsivaizduojate? Kaip Seimo pirmininkė dalyvauja, kokia būtų jos funkcija?

– Panašiai kaip ir dabar vyksta, tik tiek, kad tam reikia tam tikro įvardinimo. Tame įvardiname yra ir lūkestis (...). Konservatoriai šiandien yra... Mes turime būti stabilizuojanti jėga, kad koalicija judėtų sėkmingai į priekį. Dėl to ateidamas į koalicinį pasitarimą aš ar frakcijos seniūnė, ar premjerė dažnu atveju pristato konsoliduotą frakcijos nuomonę. Norėtųsi, kad tas pats atkeliautų ir iš kitų frakcijų.

– Tai, jei aš gerai suprantu, visi tie „pasišpilkavimai“ dėl galimybių paso ir kitų dalykų labiau kyla iš koalicijos partnerių liberalų nesusikalbėjimo?

– Aš negaliu pasakyti, kaip viduje veikia struktūra, bet galbūt formalizavus, mes turėtume labiau išgrynintą aiškią poziciją. Tada ir viešumoje būtų mažiau šurmulio.

– O kalbant apskritai, kokią spalvą turi ši valdančioji dauguma? Ar galima valdančiąją daugumą vadinti liberalia, ideologine prasme?

– Ne... Šiaip tai yra dešinės koalicija, kurioje yra viena labai progresyvi partija, reiškianti labai progresyvias idėjas, kurių anksčiau niekas nebuvo pristatęs. Kita savęs taip ryškiai prie progresyvių partijų nepriskiria. O konservatoriai yra tokia stabili, už valstybę esanti politinė jėga, kuri ieško balanso, kad valstybės laivas mažiau siūbuotų.

– Tačiau viešojoje erdvėje dėl ideologinės kokybės kyla klausimų. Tarkime, šiuo metu dėmesio centre yra socialiniai, vertybiniai klausimai, kaip Stambulo konvencija, Vytauto Mizaro skyrimas Konstitucinio Teismo teisėju, Partnerystės įstatymas. Ar, jūsų manymu, Lietuvoje žymint tai, kur stovi konservatorius, o kur jau stovi liberalas, vis dar yra aiškus riboženklis? Štai tu už Stambulo konvenciją ir Partnerystę – tai tu jau nebesi konservatorius. Ar visgi, laikantis pozicijos, kad konservatizmas neturi šimtmečiais išliekančio ideologinio rakto, mes jau gyvename laikmetyje, kai dorovingam konservatoriui visiškai nesintetiška pasakyti, kad Partnerystės įstatymas nėra tai, kas reiškia revoliuciją?

– Labai įdomus klausimas... Mes frakcijoje vykstančiose diskusijose keliame klausimus, ar žmogaus orumo klausimas yra konservatoriui svarbus, kad žmogus neturi jausti niekinamas, žeminamas, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos... Visas šis žeminimo fonas ir kažkokios teisybės jausmo atstatymas – ar tai gali būti kažkokios konservatyvios darbotvarkės dalimi? Mano supratimu, taip – gali.

Teisės viršenybės principas, vakarietiškos valstybės pamatai, kurie yra padėti Kovo 11–ąją, valstybės, kuri yra teisinga visiems, idėja. Mes bandome tokius kertinius akmenis išsaugoti. Jeigu valstybė nurašo dalį savo visuomenės ar leidžia jai būti kažkaip išskirtai neigiama prasme, tai nėra valstybė, kuri yra teisinga visiems. Aš norėčiau, kad teisybė būtų atstatyta tam tikrais klausimais.

Bet yra didelis bet. Mes gyvename laikotarpyje, kuris technologijų paskatintas pavadinamas kultūriniais karais. Kartais viešojoje erdvėje atsiradusi takoskyra gali būti Vytis ir pliažas, gali būti keliami klausimai, kur turi būti Smetonos paminklas – Vilniuje ar Palangoje... Tačiau tos takoskyros atsiranda, kai sau nekeli gilesnio klausimo, ką mes giname ir kodėl mes čia esame.

Mes pasiduodame tokiai bangai, kad kažkas lyg ir kovoja su šeima. Tačiau nereikia net sakyti, kad nė vienas žmogus neturi jausti, jog jo šeimą kažkas atakuoja. Tie, kurie turi vaikų, kurie, pavyzdžiui, yra kitos seksualinės orientacijos.... Jie nerimauja dėl savo šeimos atžalos, nes bijo, kad ji yra diskriminuojama, niekinama, žeminama.

– Ar šiame kontekste atsistojimas būtent į tą poziciją „už“ – ar tai yra progresyvus požiūris?

– Iš mano pusės, aš to nevadinu progresyvumu. Kaip tik sakau, kad yra tam tikri pamatiniai akmenys, kuriuos mes giname valstybėje.

– Ir tai gali ginti konservatorius be jokių žvaigždučių (rodančių papildomas sąlygas)?

– Man atrodo, kad taip. Mano supratimu, taip. Ir tai yra mano žinia mano partijai. Aš suprantu, kad nebūsiu palaikomas visų. Yra takoskyros.

– O jei jau apie takoskyras. Štai gausiausia opozicinė „valstiečių“ frakcija sako, kad jie yra tikrieji tradicinių vertybių gynėjai ir ragina Partnerystės įstatymo net nesvarstyti Seime.

– Aš manau, kad ji yra tiesiog opozicija. Prisiminkime poną Skvernelį, 2016 m. stovintį su plakatu už Stambulo konvenciją. Ką tai reiškia? Jis tada griovė šeimą? Kiek šeimų sugriovė? Tai labai paprastas dalykas: jie bus prieš viską, ką daro valdančioji dauguma. Aš į tai žiūriu ramiai, žinau, kad yra opozicijoje žmonių, kurie kelia sau gilius klausimus.

– Garsiai nuskambėjo vadinamasis šeimų maršas. Nemažai aspektų kalbant apie jį kelta: vertybinis, epidemiologinis, kai kas mato geopolitinio saugumo problemą. O kaip jūs matote – kokia yra maršo problema, ar ten jokių problemų?

– Kiekvienas Lietuvoje atsitikęs panašaus pobūdžio dalykas išvirsdavo į politinę jėgą: Drąsos kelias, Mindaugas Puidokas, kuris po vaikų mušimo/nemušimo klausimo tapo kandidatu į prezidentus. Tai leido būti jam matomam kaip politikui. Kiekviename tokiame darinyje gimsta radikali, dažnai labai aštri politinė jėga ar bent jau nauji poliniai lyderiai. Tai čia aš lygiai tą patį matau.

Dėl to manęs visiškai nenustebintų ir kokios nors politinės partijos susiformavimas iš šio pagrindo. Ten tikrai yra pakankamai žmonių, kurie turi politinį patyrimą, nebūtinai mums labai malonų. Jie tikrai gali tai bandyti daryti.

– Jūsų manymu, Vingio parke šeštadienį buvo galimai įmesta sėkla radikaliai jėgai?

– Aš to neatmesčiau.

– O jus nustebino, kad šiame procese buvo transliuota prezidento Gitano Nausėdos kalba?

– Pripažinsiu, tikrai nustebino. Man žiūrint iš užsienio politikos perspektyvos, kaip peiliu per stiklą praėjo AFD pareiškimas.

– Jūs turite galvoje Bernhardą Zimnioką?

– Taip, jis balsavo prieš viską, už ką Lietuvoje mes kovojame. Ar tai būtų Sausio 13–osios bylos teisėjų apgynimas, ar tai būtų rezoliucija dėl Aleksejaus Navalno, ar kitų dalykų, kurie mums tikrai yra svarbūs tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Ir akivaizdu, kad tas asmuo yra antieuropietiškas. Sakyčiau, net antilietuviškas. Tai atsidūrimas šalia tokio asmens kelia pagrįstų klausimų, ar tinka valstybės vadovui būti šalia to. Aš būčiau raginęs atsiriboti.

– Visgi prezidento Vyriausioji patarėja pareiškė, kad pranešimas buvo skirtas ne Vingio parke susirinkusiems, bet visoms Lietuvos šeimoms.

– Man regis, kai kurių dalykų geriau nebebandyti paaiškinti.

– Jūs sakote, kad pats taip nebūtumėte daręs. O kodėl, jūsų manymu, prezidentas, kuris jau kuris laikas žurnalistų buvo spaudžiamas pasisakyti ir dėl maršo, ir apskritai dėl Partnerystės įstatymo, pasielgė būtent šitaip?

– Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui. Reikia labai aiškiai suprasti, kad jo (prezidento – ELTA) 2019 m. sėkmė atėjo iš labai plataus spektro, nuo kairės iki dešinės.

Būtent „adamkiška“ idėja, kuria daugelis pasitikėjo, vienijančio prezidento idėja. Bet ji yra visiškai priešinga vadovo, kuris pasirenka vieną kraštą ir asocijuojasi su juo. Ir ypatingai dar radikaliu. Norėčiau tikėti, kad tai nebuvo tokia intencija, bet deja, taip atrodo, kad taip yra padaryta.

– O baigiant šią temą su Partnerystės klausimu, ką prognozuotumėte? Ar pavyks šiai Seimo daugumai dar pavasario sesijoje priimti. Ponas Skvernelis sako, kad geriausiu atveju bus tik pateikimas. Ar gali čia būti staigmenų? Gal jūsų frakcija dar šmėstels su siurprizais?

– Aš galiu pasakyti taip... Buvo daug idėjų išmesta į eterį. Ir dėl neapykantos kalbos, ir dėl kitų dalykų. Man atrodo, kad Partnerystės įstatymas yra labai svarbus ir praktiškas. Jis yra orientuotas į tam tikrą dalį Lietuvos žmonių. Todėl aš apsisprendžiau neteikti Stambulo konvencijos ratifikavimo dėl to, kad užsienio reikalų ministras turėtų tą daryti. Aš manau, kad mes šiandien turime instrumentus, kurie gali padėti apsaugoti silpnesniuosius nuo smurto.

Galbūt galima ieškoti kitokių papildomų instrumentų, o dabar visas dėmesys turi būti skirtas, ar yra galimybė priimti Partnerystės įstatymą. Aš tikiu, kad taip. Manau, kad yra galimybė, manau, kad yra pakankamai politinės valios ir argumentų. O staigmenos jos ir dėl to vadinasi staigmenos.

–  O ar gali būti staigmenų dėl Europos Vadovų Tarybos klausimo? Mano požiūriu, turime įšaldytą konfliktą, kai viena pusė sako, kad reikia daryti vienaip, o kita – kad kitaip. Tiesiog nėra bendrų vardiklių. Apskritai valdančiosios daugumos, konservatorių žygis už kitokį atstovavimą EVT, ar jis nėra vedantis į niekur? Gal tik kuriamos visiškai nereikalingos trintys su Prezidentūra?

– Vėlgi, matyt, nėra taip aiškiai paaiškinta visuomenei ir gaila, kad ta diskusija nėra nuėjusi giliau, apie ką ir kodėl čia yra diskusija. Po Rolando Pakso buvo išgąstis, kad vienas prezidentas „su iššūkiais“ turės galią EVT... Tada viskas buvo sukoncentruota į Užsienio reikalų ministeriją ir Užsienio reikalų ministerija koordinuoti ėmė visus europinius klausimus. Šiandien klausimo esmė yra tai, ar ES yra užsienio politika.

Teisininkai yra aiškiai atsakę, kad tose srityse, kuriose mes esame perleidę dalį savo valstybės suvereniteto viršnacionalinei organizacijai, tos sritys tampa vidaus politika.

– Taip, bet Konstitucijos ekspertai turi kitą nuomonę – skeptišką tokioms permainoms.

– Bet taip neveikia. Mes šią savaitę turime ministrų tarybas. Į Briuselį važiuoja kultūros ministras, kitą savaitę važiuos ekonomikos ministrė. Kodėl jos važiuoja, jei tai yra užsienio politika. Jos važiuoja, nes tai yra tęsinys jų vykdomos politikos.

– Ko gero, šiuose teiginiuose esama logikos, bet, kaip ten bebūtų, klausimas, kurį aš užduodu, yra labiau susijęs būtent su politika ir būtent su negebėjimu susitarti. Tad pasuksiu kitaip klausimą: ar turint gerų intencijų optimizuoti Lietuvos atstovavimą EVT, nebūtų prasmingiau tą dalyką daryti lanksčiau, gal net projektuojant sprendimus kitoms prezidento kadencijoms?

– Mano pozicija visada buvo tokia pati, aš tą sakiau ir pokalbiuose prezidentui, tą patvirtino ir Europos reikalų komitetas. Susitarimas, aišku, yra geriausia išeitis. Faktas. Ingrida tikrai nėra tas žmogus, kuris kovotų galios žaidimuose. Ji yra užsiėmęs žmogus, kuris dirba dieną naktį...

– Tačiau ganėtinai noriai į kovą stojo jūsų kolegos. Pavyzdžiui, Žygimantas Pavilionis. Jis ketvirtadienį kalbėdamas apie tai teigė, kad galbūt prezidento patarėjai klaidina Gitaną Nausėdą perduodami informaciją dėl vykstančių diskusijų.... Tai šiek tiek priminė Karbauskio ne kartą sakytą nepasitenkinimą, kad dėl kažko kaltas ne prezidentas, bet jo patarėjai...

– Jis nėra frakcijos seniūnas ar šešėlinis vadovas... Jis turi nuomonę, tebūnie... mano pozicija visada buvo, kad reikia susitarti. Bet mes turime suprasti tai, dėl ko mes tariamės. Prezidentas atstovauja valstybei, bet premjeras atstovauja Vyriausybei.

Tai jei dabar visi ministrai taryboje atstovauja savo ministerijoms, o premjeras ten pat negali atstovauti Vyriausybei – tai tada mes akivaizdžiai turime prasilenkiančią logiką (...). Aš turiu tokį lūkestį, kad yra galimybė prezidentui išgirsti kvietimą susitarti ir susėdus sudėlioti kažkokį planą. Tiesiog dėl valstybės, kad valstybei būtų atstovaujama geriau. Šiandien, mano nuomone, valstybei nėra atstovaujama iki galo pagal teisės principus.

– Bet jūsų principas... Gerai, yra argumentai, yra siekinys, bet ar visa tai jūs norit būtinai padaryti artimiausiu metu. Trečiadienį Seimo komitetai davė tarsi laiko iki birželio prezidentui „ateiti į konsensusą“.

– Jei nepavyks, tada ir nepavyks susitarti. Gal bus kokios konstitucinės iniciatyvos. Gal abu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą: premjerė ir prezidentas. Tai yra valstybininko požiūris – gerąja prasme. Atriškime Gordijaus mazgą (...). Tiesą sakant, esame klampioje situacijoje. Kartais pasako, kad (dėl EVT – ELTA) taikomi dvigubi standartai... Mano nuomone, tas sprendimas, kuris buvo priimtas Andriaus Kubiliaus susitarimu su Dalia Grybauskaite, nesukuriant jokio teisinio pagrindo, o tiesiog įkuriant paprotinės teisės institutą, jis valstybei teisiniu atžvilgiu buvo žalingas. Tada reikėjo parengti įstatymus, kad jie nekeltų klausimų. Bet niekas nebuvo pakeista.

– Tai ir vėl kaltas Kubilius?

– Šiuo atveju, taip. Aš tam visiškai pritariu.

–Kiek, jūsų manymu, verta, žvelgiant iš dabartinio konteksto, kelti klausimą dėl EVT, kurio, žvelgiant į Prezidentūros vedamą pozicijos liniją, sunku pasiekti?

– Jį galima pasiekti, klausimas, kokia kaina ir kas čia toliau darysis. Aš sakau, kad susitarimas yra geriausias variantas: bendras kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra geras sprendimas.

– Kiek esama nusiteikimo sumokėti santykių su prezidentu sąskaita?

– Man atrodo, kad kai suprantama, jog objektas yra ne galios santykis, o teisės principai, tai tuomet – aš labai norėčiau tikėti – neiškyla ir santykių problemos. Teisę aiškinamės nebūtinai susipykdami, tam teisė ir yra išrasta, kad mes nesusipyktume.

– O dabartiniai santykiai su prezidentu... Žvelgiant ne tiek iš savo, kiek iš platesnės – valdančiosios daugumos perspektyvos?

– Tiesą sakant, aš matau trintį tarp vieno žmogaus Prezidentūroje ir kelių žmonių Seime.

– Ir tas žmogus Prezidentūroje veikiausiai ne prezidentas.

– Ne, ne prezidentas. Prie Seimo narių tokio viešo bendravimo mes esame lyg ir pripratę.

– Jūs kalbate apie vyriausiąją patarėją Skaisgirytę?

– Taip. Mane stebina kartais viešas komentavimas dalykų, kurie paprastai yra išsiaiškinami tiesiog susitikus. Būna, kad po jos dalyvavimo radijo laidoje sužinai viską taip, lyg kalbėtum su opozicijai priklausančiu Seimo nariu. Pirmadienį išėjo Saulius Skvernelis, antradienį – Asta Skaisgirytė. Tokie du opozicijos veikėjai, kurie turi įvairių nuomonių apie valdančiąją daugumą. Labai neproduktyvu ir aš manau, kad mano uždavinys, ir aš tą prezidentui esu pasakęs, siūlyti kompromisus, kurie tas puses taikytų. Iš paties prezidento aš nematau, negirdžiu jokio pasipriešinimo ar pasipiktinimo dėl santykių suprastėjimo. Bet po to perskaitai, kad patarėja turi kitą nuomonę.

– Tai, vėl pašaržuojant, Karbauskis buvo teisus dėl prezidento patarėjų, kad santykius aptemdo ne prezidento užimta pozicija, bet Prezidentūros korpuso pozicija. Kita vertus, aš priminsiu, kad pats esu klausęs prezidento ir jis tvirtino, kad nėra skirties tarp jo ir patarėjų nuomonių.

– Aš galiu drąsiai pasakyti, kad skirtis tikrai yra. Aš ją ne kartą esu patyręs.

– O kas konkrečiai, dirbant su ponia Skaisgiryte, yra tie klausimai, kuriuos sunku pajudini? Ambasadorių skyrimas į ES? Ambasadoriaus JAV klausimą šiaip tai išsprendėte, bet dėl ES vis dar mušate rekordus laikydami tuščią kėdę?

– Aš esu pasiūlęs prezidentui kompromisinį sprendimą. Šiandien mes esame keblioje situacijoje (...) aplikavo žmonės į šią poziciją ir, mano supratimu, tai yra aukščiausios kategorijos diplomatai. Tai nepaprastai kompetentingi žmonės. Tačiau yra girdimas šioks toks nepritarimas šiam klausimui. Aišku, kad užstrigti nenorime ir aš ieškau sprendimų, kaip tai būtų galima išspręsti. Ir man vėl susidaro įspūdis, kad tai yra ne tiek prezidento veto, kiek asmeninis susikirtimas būtent Užsienio reikalų komiteto pirmininko ir vyriausios prezidento patarėjos (A. Skaisgirytės – ELTA).

– Ponia Skaisgirytė šią savaitę minėjo, kad yra, kaip supratau, Prezidentūros pasiūlytas kandidatas į ambasadorius ES ir kad tikrai jis bus patvirtintas, nes jokių klausimų dėl reputacijos ar kompetencijos nekils.

– Nesekiau Skaisgirytės pasisakymų, bet ambasadorių skyrimas yra labai jautrus procesas, kuriame dalyvauja Užsienio reikalų komitetas. Jis turi patvirtinti. Jo patvirtinimo negavus, klausimas nejuda į priekį. Tad tam tikras pingpongas tarp dviejų institucijų nesukuria pridėtinės vertės, jis kelia tik didesnes įtampas. Negali patarėja tikėtis, kad ji pasakys ir komitetas priims besąlygiškai kažkokį variantą.

– Kiek dar gali tęstis šis ambasadorių neskyrimo klausimas?

– Aš esu pateikęs sprendimo būdą ir nieko atsakant negirdėjau.

– O tas sprendimo būdas... ar tai konkrečios pavardės, ar kažkoks kitas sprendimas?

– Pavadinkime, kad tai tam tikra struktūra, kaip mes galėtume būtent šį klausimą išspręsti. Man atrodo, kad tai yra logiška ir teisinga visoms pusėms. Tada būtų galima tikėtis, kad tas sprendimas (bus priimtas – ELTA) ir Užsienio reikalų komitete, ir Vyriausybėje, ir, jei tinka, Prezidentūroje... Esame atsidūrę per vidurį, bet tikiuosi, kad prezidentas įsiklausys ir išgirs pasiūlymą.

– Apibendrinkime tai, ką jau kalbėjome – patarėjų, ambasadorių klausimą, nesutarimus dėl EVT... Ką tai rodo santykių prasme, kaip klostysis santykiai su prezidentu iki 2024 m. Ar nesikartos istorijos, kokios buvo tarp Butkevičiaus ir Grybauskaitės, kai buvo santykiai pašliję... Ar yra rizika, kad gali atsirasi ir kitokios trinčių formos?

– Reikia nepamiršti, kad artėja prezidento rinkimai ir tas kurs naują realybę. Juokaudamas sakau, kad prezidento rinkimai bus anksčiau nei Seimo. Tikėtina, kad tokio veikimo šioje srityje gali būti ir daugiau ir netgi, grįžtant prie jūsų klausimo apie pasisakymus, gal tai jau net ir prasidėjo.

– Tai kas nuo konservatorių bus kandidatas prezidento rinkimuose? Kai kas, beje, jums jau nupiešė dalyvavimo perspektyvą. Matytumėte save (G. Landsbergtis juokiasi) ar visgi vėl bandytų premjerė Ingrida Šimonytė?

– Aš neatmetu, kad konservatoriai gali neturėti kandidato šiuose rinkimuose.

– O kodėl?

– Galbūt parems ką nors.

– Ar dabar matote tokių žmonių, kurie galėtų ir dalyvauti, ir gauti partijos paramą.

– Gal paremtų netgi dabartinį prezidentą, kas ką žino... Mes partijoje turėsime diskusiją. Kol kas aš neatmetu tokios galimybės, ta diskusija nėra prasidėjusi.

– O prezidentė Dalia Grybauskaitė? Jūsų manymu, galėtų ji bandyti grįžti į areną, ir kaip jūs į tai žiūrėtumėte? Jau esate paramą jei reiškę.

– Aš neatmetu galimybės, kad yra stiprių naujų kandidatų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.