Broliui ir seseriai apie džiaugsmus ir rūpesčius visada atvirai pasakojusi 36 metų gydytoja L.Šilinskytė nepasiguodė, kad dėl priešpriešos su vadovais Šiaulių ligoninėje neteko darbo.
Į namus Kaune sugrįžusi atleista medikė ilgai triūsė, kol sudėliojo ir aprašė buvusios darbovietės pūlinius atskleidžiančių dokumentų krūvas, paliko atsisveikinimo laiškų. Po to ji pasitraukė į amžinybę ir paliko didelę mįslę.
Medikės brolis 33 metų Artūras Šilinskis tikino, jog jam nekyla nė menkiausios abejonės, kad sesuo gyvybės siūlą nutraukė dėl darbe patirto persekiojimo ir patyčių.
Paklaustas apie sesers paliktus dokumentus, įrašus Šiauliuose su šeima įsikūręs smulkusis verslininkas nebuvo kalbus: „Mano akimis, tai – labai rimta. Bet negaliu apie tai kalbėti, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.“
Artimai su seserimi bendravęs A.Šilinskis tikino niekada nepagalvojęs, kad seseriai gali nutikti tokia tragedija, nes tiek namiškiai, tiek bendradarbiai ją pažinojo kaip itin tvirto charakterio ir nepalūžtančią kovotoją: „Problemų darbe buvo, bet apie jas pasakodama Laura mano akivaizdoje nėra praliejusi nė vienos ašaros.“
– Sakote, kad sesuo buvo labai tvirta, bet tragedija įvyko. Kas ją galėjo palaužti?
– Priežastis vienintelė – problemos darbe. Kitų priežasčių paprasčiausiai nebuvo. Tai patvirtina ir radiniai jos bute.
Laura labai sunkiai dirbo, bet darbas reanimacijoje ją džiugino, nes gelbėjo žmones – jai kiekvienas ligonis buvo kaip savas.
Ji nebuvo ir pervargusi, juolab kad Laura su jaunesniąja seserimi Diana ką tik buvo sugrįžusi iš atostogų Madeiros saloje ir jautėsi pailsėjusi.
– Laura dirbo dviejose ligoninėse – Šiauliuose ir Kaune. Gal jai problemų kildavo ir Kaune?
– Sesuo niekada nėra pasakojusi, kad Kaune būtų nutikę kas nors blogo.
Taip, ji pavargdavo, bet apie Kauno ligoninę girdėjome tik gerus atsiliepimus. Tą patį patvirtino ir į laidotuves atvažiavusių bendradarbių būrys. Kad būtumėte girdėję vienos medikės kalbą...
Šiauliuose irgi nebuvo visą laiką blogai. Padėtis suprastėjo prieš keletą metų, kai pasikeitė jos tiesioginiai vadovai.
Iki tol nebuvome sulaukę nė vieno Lauros nusiskundimo, kad su ja būtų blogai elgiamasi.
Tiesa, ji prasitardavo, kad siekti gydytojos karjeros nėra lengva, nes pradėjo viską nuo nulio.
Mūsų šeimoje nėra tradicijų, iki tol tarp giminių nebuvo medikų, todėl viskas sudėtingiau – nebuvo net su kuo pasitarti.
Laurai buvo sunku ir dėl to, kad visada išsikeldavo aukščiausius tikslus, – ji nenorėjo tik išlaikyti egzaminą, visada siekė ir aukščiausio pažymio.
Ji studijavo ir doktorantūroje, nes būti gydytoja buvo jos svajonė.
– Kada sesuo ėmė pasakoti apie negerus dalykus darbe?
– Kaip jau sakiau, viskas prasidėjo, kai pasikeitė vadovai. Ne kartą girdėjome, kad ją buvo siekiama pažeminti, įbauginti.
Pradžia įvyko, kai Laura iškėlė problemą dėl skyriuje vienų paliktų rezidentų, o budėti turėjusios gydytojos išvis nebūdavo ligoninėje, nors taip elgtis negalima.
Sesuo pasakojo, kad rezidentams neužtekdavo kompetencijos, todėl sunkesnius ligonius turėdavo perimti kiti gydytojai.
Buvo dar istorija dėl neva sugadintos brangios aparatūros, dėl kurios kaltę bandyta suversti Laurai. Suma buvo įvardinta labai didelė – minėjo 50 tūkstančių eurų, bet sesuo įrodė, kad per budėjimą net neprisilietė prie tos sulankstytos adatos.
Panašus dalykas anksčiau buvo nutikęs ir jos kolegai. Jam versta kaltė dėl neva sulaužytos lovos rankenos, gąsdinta, kad reikės sumokėti 7 tūkstančius eurų.
Laura pasakojo, kad ši istorija baigėsi taikos sutartimi, bet medikas nebedirba ligoninėje.
– Ar Laura nesvarstė, kad reikėtų atsitraukti, palikti ligoninę?
– Oi, ne, tai ne jos būdui. Ji buvo stebėtinai stipri, be to, išstudijavusi teisės aktus, žinojo savo teises. Mes visi šeimoje esame užsispyrę, nebijome iššūkių.
Seseriai buvo labai skaudu, kai išsiaiškino, jog dalis nemalonumų kyla dėl kolegės, kurią laikė savo drauge.
Laura su šia jauna gydytoja atvirai pasikalbėdavo apie laisvalaikio planus, o ji perpasakodavo tiesioginiams vadovams.
Jie pasistengdavo jos planus sugriauti skirstydami budėjimus. Kai sesuo nebesidalijo savo planais su šnipinėjančia kolege, kenkti tapo sunkiau.
Laurai labai skaudėjo širdį, kai nukentėjo dėl nelemtų 20 minučių. Švenčių rytą ji pasiprašė kolegės, kad ši ją išleistų iš darbo truputį anksčiau.
Ligonių buvo mažai, o daktarė sutiko ją išleisti dėl šeimos reikalų. Tuo metu Laurą pakeisti turėjęs gydytojas jos nerado ir išsyk parašė tarnybinį raštą.
Esu gyvas liudininkas, kad per dažną budėjimą sesuo užtrukdavo darbe. Ne kartą teko laukti po 2–3 valandas, nes ji buvo įsitikinusi, kad išeiti pro duris turi teisę tik baigusi visus darbus. Ji tikrai neskaičiavo valandų.
Gydytoja paliudijo, jog išleido Laurą, bet jai buvo atkirsta, kad tokią teisę turi tik vadovas.
Žinau, kad daug kolegų palaikė Laurą, ją padrąsindavo. Taip, ji kovojo viena, nes kai kuriems medikams buvo nedaug likę iki pensijos, kitus varžė šeiminė padėtis. Laurai buvo lengviau, nes buvo viena.
– Ką žinote apie konfliktą, kilusį dėl reanimacijoje gydyto šiauliečio milijonieriaus?
– Girdėjau tą istoriją iš pirmų lūpų, Laura papasakojo, kai išgelbėjo šį žmogų. Po Lauros mirties pamačiau įrašą, kad jam taikytas netinkamas gydymas.
Sesuo mano namuose pasakojo, kad šis ligonis slopintas vaistais. Ji per savo budėjimą įsigilino į situaciją ir pakeitė gydymą – žmogus atsigavo, ėmė kalbėti.
Paaiškėjo, kad jo būklė yra kitokia, o tai patvirtino ir iškviestas psichiatras. Sesuo labai džiaugėsi, kad išgelbėjo šį žmogų, o tiesioginis vadovas ją aprėkė dėl ligoniui atnešto telefono.
Laura tada atrėžė, kad jokie teisės aktai nedraudžia suteikti galimybę pacientui paskambinti.
Tą kartą prisimenu puikiai – atvažiavusi ji spinduliavo džiaugsmu, kad išgelbėjo ligonį. Be to, jį ketinta išvežti į privačią psichiatrijos kliniką, o Lauros įžvalgumas užkirto tam kelią.
Žinau, kad dabar šios istorijos aplinkybes tiria prokuratūra.
– Gal Laurą slėgė buities rūpesčiai?
– Tikrai ne. Ji daug dirbo, visko pakako. Jau buvo išsimokėjusi bankui vieną butą, įsigijusi dar vieną. Neseniai ji nusipirko naują automobilį, ir tai parodo, kad ji planavo gyventi.
– Gal buvo rūpesčių dėl šeiminio gyvenimo?
– Man atrodė, kad Laura jautėsi laiminga.
Ji praėjusiais metais išsiskyrė su Vokietijoje gyvenančiu ir besimokančiu draugu, o dabar buvo užmezgusi naujus santykius.
Laura norėjo šeimos, vaikų, ir mes visi tai jautėme. Atvažiavusi pas mane dažnai pasiimdavo mano vyresnėlį sūnų Arijų ir kartu važiuodavo pas tėvus į kaimą. Ji mylėjo abu mano vaikus, nuolat juos myluodavo.
Sesuo vis kartodavo, kad paliktume geresnius vaikų drabužėlius ar jų daiktus, – jai tikrai prireiks. Tvarkydami jos butą suradome ir kūdikėlio nešyklę, kurią atidavė draugai.
– Gal ji žinojo, kad laukiasi?
– Ne, nes tokią žinią būtų pasakiusi man ar vyresniajai seseriai. Tikrai buvome labai artimi, nieko neslėpdavome.
Žinia nėštumą mus šokiravo, nes tai perskaitėme mirties liudijime.
– Nenustebino Šiaulių ligoninės vadovų elgesys po ištikusios nelaimės – jie nedalyvavo laidotuvėse, neleido tradiciškai pagerbti nuotrauka ir nekrologu?
– Laura šioje gydymo įstaigoje dirbo ne vienus metus, bet iš administracijos nesulaukėme netgi užuojautos.
Girdėjau ligoninės direktorių viešai teisinantis, neva neturėjo mūsų kontaktų, todėl ir nesusisiekė, nepareiškė užuojautos. Bet tai – ne gimtadienio šventė ar pobūvis, į kurį siunčiami kvietimai.
Daugumai žmonių, tarp jų – ir Lauros kolegoms, pakako viešos informacijos apie šermenis ir laidotuves. Pasirodo, informacijos trūko tik Šiaulių ligoninės administracijai.
Tiesa, viena gydytoja siekė užmegzti ryšį, bet tai buvo ta pati Laurai kenkusi medikė. Susitikau pakalbėti smalsumo vedamas.
Žinote, pašiurpau, kai man pabandė įteigti, kad Laura buvo nesugyvenamo charakterio, kad jos keistas elgesys neva kėlė abejonių dėl psichikos būklės. Kažkoks absurdas...
– Ką ketinate daryti toliau? Tęsite sesers pradėtą kovą?
– Žinoma. Toks mūsų šeimos būdas – nenuleisti rankų. Tyrimas yra pradėtas. Pareigūnams perduotuose dokumentuose yra tikrai baisių dalykų.
Mūsų siekis – kuo profesionalesnis tyrimas, kad Lauros auka nebūtų beprasmė.
Kolegos sakė tik gerus žodžius
„Lietuvos ryto“ žurnalistas prakalbino ne vieną Respublikinės Šiaulių ligoninės kolektyvo narį. Iš esmės jie patvirtino visas A.Šilinskio papasakotas esmines aplinkybes. Tą patį paliudijo ir iš mirties nagų išplėštas milijonierius verslininkas.
Ne vienus metus kartu dirbę medikai sakė, kad L.Šilinskytė buvo labai darbšti, įžvalgi gydytoja, bet nesutiko žemintis nė prieš vieną aukštesnes pareigas einantį asmenį.
„Nieko jie man nepadarys, nes nieko nedarau nusikalstamo“, – į kolegų perspėjimus su šypsena atšaudavo jauna moteris.
Atvirą viešą laišką socialiniame tinkle apie mobingo problemą ir L.Šilinskytę išplatino ją pažinojusi profesorė Jūratė Gudaitytė: „Tiesiog galvoje netelpa: 36 metų, gražuolė, protinga, linksma, smalsi, energinga, aukštos kvalifikacijos gydytoja, bebaigianti doktorantūros studijas, – ir viskas: mūsų Lauros nebėra. Tik gėlių jūra ir jos, tokios jaunos, besišypsančios, portretas. Aš su Laura susipažinau, kai ji įstojo į anesteziologijos-reanimatologijos rezidentūrą ir ją sėkmingai baigė. Laura buvo viena mano mylimų rezidentų. Įsiminė jos ori laikysena, užkrečiantis juokas, pareigingumas, domėjimasis mokslu, dar rezidentūros studijų metu parengti pranešimai. Apsidžiaugiau, kad studijuos doktorantūroje, aktuali pasirodė perioperacinio miokardo infarkto tema. Paskutinį kartą daugiau su Laura bendravau prieš kokius penketą metų Nicoje, Europos anesteziologijos draugijos kongrese, skirtame kardiologiniam pacientui. Ji kaip visada buvo geros nuotaikos, pasakojo įspūdžius apie keliones. Ir štai – nebėra Lauros...“
