Dar prieš įvykstant maršui buvo aišku, kad tai tęstinis projektas. O jam įvykus tapo dar aiškiau.
Sunku būtų ginčytis, kad tą margą politikos paraščių publiką, kuri dominavo tarp renginio vedlių, remia nemaža šalies visuomenės dalis. Juk ne tik Prezidentūros užsakomos apklausos, bet ir kiti požymiai liudija, jog draugelis piliečių yra įtariai arba neigiamai nusiteikę seksualinių mažumų atžvilgiu, mano, kad jos siekia primesti savo taisykles kitai visuomenės daliai.
Šitokie jausmai daugelį tautiečių ypač užvaldę dabar, kai valdžioje yra partijos, kurios aiškiai deklaravo užmojus skirti daug daugiau dėmesio mažumų teisėms tiek per rinkimus, tiek po jų, o tų mažumų atstovai atsidūrė svarbiuose valdžios postuose.
Tiesa, ilgai marinuotos Stambulo konvencijos, kuri net nėra itin susijusi su seksualinių mažumų teisėmis, ratifikavimą po aistrų Vezuvijaus išsiveržimo valdantieji nusprendė atidėti bent iki rudens.
Bet penktadienį žengtas kitas svarbus žingsnis šiame fronte – Seime įregistruotas įstatymo projektas, įteisinantis ne tik heteroseksualių, bet ir homoseksualių porų partnerystę.
Šį projektą, kurį rengė speciali darbo grupė, pasirašė ir visų trijų valdančiųjų partijų vadovai, ir premjerė I.Šimonytė.
Iškalbinga, kad tarp įstatymo teikėjų – ir opozicinės Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas A.Sysas. Pasitvirtino prognozės, kad valdantieji gali tikėtis būtent kairiųjų paramos, kuri atsvertų dalies konservatorių pasipriešinimą.
Šiam projektui, žinoma, aršiai priešinsis dauguma valstiečių, „darbiečiai“, taip pat šią savaitę susikūrusi Regionų frakcija, susiformavusi iš Mišrios Seimo narių grupės atstovų.
Bet svarbiausia, kad virš šio projekto savo veto kardą gali iškelti prezidentas G.Nausėda.
Juk ir praėjusį savaitgalį kreipdamasis į marširuotojus, ir vėliau šiek tiek aiškiau dėstydamas savo poziciją dėl partnerystės jis skelbė, kad gins vienintelę ir tikrąją vyro ir moters šeimą, kurią numato Konstitucija.
Suprask, prezidentas nepritars mėginimams tokia šeima paversti ir homoseksualią porą. O būtent tokius kėslus Partnerystės įstatymo projekte jau įžvelgė jo kritikai tiek opozicijos, tiek konservatorių gretose.
Taigi kova dėl vertybinių ir ideologinių dalykų įsibėgės dar labiau, o visa tai toliau audrins visuomenę. Visa tai vyks platesniame valdančiųjų ir opozicijos kovos, kurioje į pastarosios pusę vis dažniau turėtų stoti ir prezidentas G.Nausėda, kontekste.
Tai leidžia prognozuoti ir šios savaitės apsišaudymai dėl praėjusių metų Vyriausybės veiklos ataskaitos.
Dabartinio ministrų kabineto trijų savaičių veiklą pernai pristačiusi I.Šimonytė pernelyg nepliekė pirmtakų už paveldėtą pandeminę katastrofą, o kaip tik labiau stengėsi pabrėžti, kad jos Vyriausybė mato ne vien pandemiją, bet ir savus visos kadencijos masto tikslus.
Tuo metu opozicijos lyderis ekspremjeras S.Skvernelis netgi pagyrė dešiniųjų lyderį užsienio reikalų ministrą G.Landsbergį ir vieną artimiausių I.Šimonytės aplinkos figūrų socialinės apsaugos ir darbo ministrę M.Navickienę.
Bet kiti ministrai, anot politiko, ir toliau arba nieko neveikia, arba dirba blogai.
Beje, Vyriausybę dėl blaškymosi ir neryžtingumo kritikavo ir G.Nausėda, o sveikatos apsaugos ministrui A.Dulkiui prikišo, kad jis savo komandą iš pradžių formavo iš buvusių savo pavaldinių Valstybės kontrolėje, o dabar į ją jau kviečia medikus.
Šalies vadovas taip pat priminė, kad A.Dulkys šaipėsi iš Prezidentūros tikslo iki liepos vidurio paskiepyti 70 proc. visuomenės, o dabar tai esą tampa realybe.
Jau įprastas tapo ir Prezidentūros stumdymasis su Vyriausybe dėl to, kas turi atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje.
Galima spėti, kad šios kaktomušos suteiks jėgų maršų rengėjams, kurie laiko save dabartinės valdžios priešininkais ir prezidento sąjungininkais.
Marširuotojai jau paskelbė, kad jei valdžia neįvykdys jų reikalavimų, jie susirinks prie Seimo į įspėjamąjį mitingą.
Tarp reikalavimų – atleisti „laisvietes“ ekonomikos ir inovacijų bei teisingumo ministres A.Armonaitę ir E.Dobrovolską, taip pat sveikatos apsaugos ministrą A.Dulkį, atsisakyti privalomo mokinių testavimo, nepriimti Partnerystės įstatymo, neratifikuoti Stambulo konvencijos.
Visa tai valdantieji kategoriškai atmetė.
Negana to, teisėsauga atlieka tyrimą dėl mitinge Vingio parke fiksuotų gausybės pandeminio saugumo reikalavimų pažeidimų, o tai gresia nemalonumais maršo rengėjams ir dalyviams.
Šie ženklai rodo, kad įtampa gali augti, o mitinguotojų grasinimai atakuoti Seimą gali virsti kūnu.
Žinoma, iki kitų Seimo rinkimų dar daugybė laiko, o pandemijos ar karų dėl šeimos temos greičiausiai neviešpataus visą kadenciją kaip dabar.
Be to, publika, esanti pirmosiose marširuotojų gretose, nėra itin pajėgi politiniu ar organizaciniu požiūriu.
Tad visą grietinėlę nuo jų verdamos košės gali susigraibyti pajėgesni žaidėjai, jau esantys Seime, pavyzdžiui, valstiečiai arba net kokia nors kita nauja partija.
Vis dėlto neatmestina, kad galima išvysti bent kai ką panašaus ir į violetinį „Drąsos kelią“, po 2012 m. Seimo rinkimų sugraibiusį frakciją.
Taip pasitvirtintų dėsnis, kad lietuviškoje politikoje viskas vystosi spirale, kuri kartais būna kylanti, o kartais primena atkrytį į tą pačią vietą, kur jau seniai būta.
