Kiek pagrįstos tokios pranašystės?
Akivaizdu, kad pats A.Lukašenka arba jomis netiki, arba nusprendė nieko nepaisyti – demonstratyvus vieno pagrindinių protestų prieš jį koordinatorių R.Pratasevičiaus pagrobimas iš Europos keleivinio lėktuvo diktatoriui yra daug svarbiau nei Vakarų smūgių režimui rizika.
Juk A.Lukašenka, ko gero, kruopščiai svėrė šiuos dalykus ir apskaičiavo, kad jam verta taip elgtis. Be to, jis tai darė su Kremliaus žinia, palaiminimu ir greičiausiai pagalba.
Žinoma, egzistuoja veikiau teorinė tikimybė, jog Kremlius, kaip ir likęs pasaulis, buvo užkluptas ir dabar niršta gavęs tokią dovanėlę prieš planuojamą V.Putino susitikimą su JAV prezidentu J.Bidenu.
Bet esmės tai nekeičia – Maskva vis vien žūtbūtinai gins savo vasalą, kuris tampa tik dar labiau nuo jos priklausomas.
Negana to – gali būti, kad A.Lukašenka netgi numatė, jog Vakarai gali pagaliau imtis prieš jo režimą ne tik simbolinių, bet jokio realaus poveikio neturinčių vadinamųjų asmeninių sankcijų, o smogti svarbiems ekonomikos sektoriams arba valdiškoms įmonėms.
Tačiau viešai palaužti, nukankinti ir galbūt net pasmerkti myriop vieną pagrindinių jo kritikų diktatoriui vis tiek svarbiau. Nieko keista – tai kiekvienos diktatūros, esančios tokioje fazėje kaip baltarusiškoji, logika.
Be to, A.Lukašenka greičiausiai teisus ir dėl to, kad net vienas kitas pluoštas rimtesnių sankcijų lemtingos grėsmės jo režimui nekels. Bent jau artimiausioje perspektyvoje. Juk šalia – Rusijos petys.
Taigi keleivinio lėktuvo užgrobimas yra vienas iš begalės, tik labai ryškus ir demonstratyvus priminimas, jog vienintelė priemonė, kuri turėtų realų ir lemtingą poveikį ne tik Minsko, bet ir Maskvos diktatūroms – bendra visų Vakarų totalios konfrontacijos su jomis politika.
Tai – asmeninės ir sektorinės sankcijos, juodų režimo pinigų srautų blokavimas, politinė izoliacija, apskritai visos įmanomos režimų fizinio sekinimo bei destabilizacijos priemonės, taikomos kaitaliojant spaudimo jėgą ir intensyvumą priklausomai nuo to, kiek ir kur režimas traukiasi ir pradeda aižėti.
Tokios kompleksiškos politikos reikėjo jau gal net ne prieš penketą ar dešimtį metų, o tai, kad jos nebuvo, ir yra viena pagrindinių priežasčių, jog dabar yra, kaip yra.
Negana to, nuolat stebimės vis naujomis režimo degradacijos fazėmis – represijomis, o dabar tarptautiniu terorizmu. Tarsi tai būtų kokia netikėta naujiena. O juk režimo įžūlėjimas ir savo šalies viduje, ir tarptautinėje arenoje yra neišvengiamas, jei tas režimas nėra spaudžiamas ir stabdomas preventyviai, o ne vien reaguojant į naujus jo išpuolius.
Buvo tikimasi, kad ir Rusijos, ir Baltarusijos režimai vis dėlto išliks kažkokiuose savo rėmuose, be to, su jais vis vien bus galima susikalbėti.
Tačiau dabar jie patys pasirenka radikalios ir demonstratyvios priešpriešos su Vakarais kelią.
Ką jau kalbėti apie Vakarus, jei toje pačioje Lietuvoje dar pernai paties prezidento lūpomis buvo skelbiama, kad reikėtų iš naujo perkrauti santykius su Minsko diktatoriumi, nes jį esą būtina gelbėti nuo Maskvos.
Kad ir kaip būtų, tikros konfrontacijos ir spaudimo politikos ne tik abiejų diktatūrų, bet net baltarusiškosios atžvilgiu greičiausiai nebus imtasi.
Tam vėl pritrūks politinės valios, noro ir drąsos, o naujausias išpuolis, kad ir koks įžūlus, esminio postūmio greičiausiai nesuteiks. Vadinasi, galima tikėtis naujų ir dar grėsmingesnių išpuolių.