Seimo užkulisiuose seniai buvo prognozuojama, kad Partnerystės įstatymas nebus patvirtintas, nes jam nepritars nemaža dalis radikaliausių konservatorių ir netgi kai kurie valdančiojo Liberalų sąjūdžio nariai.
Bet daugeliui buvo netikėta, kad Seimas projektą atmetė jau pateikimo stadijoje.
Tai nulėmė vos du balsai. Prieš įstatymą, be kitų, balsavo ar susilaikė 15 konservatorių, 3 liberalai, 5 socialdemokratai.
Vertybinio įvaizdžio ir deklaruojamos europinės, vakarietiškosios tapatybės fiasko – taip kairiųjų balsavimą įvertino net kai kurie šios partijos nariai. Tiesa, užkulisiuose netruko pasklisti teorija, kad socialdemokratai galbūt net tyčia apgavo valdančiuosius jiems pažadėję didesnę paramą.
Bet kokiu atveju didžiausią smūgį patyrė valdančioji koalicija, nes savo parašais įstatymo projektą buvo parėmę Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlys G.Landsbergis, premjerė I.Šimonytė, Liberalų sąjūdžio vadovė, Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen ir Laisvės partijos pirmininkė, ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė.
Bene didžiausio išbandymo sulaukė G.Landsbergis, kuriam jau balsavimo išvakarėse atvirą iššūkį metė net 13 frakcijos narių – tiek vadinamojo krikdemiškojo sparno lyderiai P.Saudargas bei L.Kasčiūnas, tiek eiliniai.
Jie paskelbė, kad vienintelė išeitis – dėl partnerystės įteisinimo surengti referendumą.
Dėl šio siūlymo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiume virė tikras aistrų katilas.
Partijos vadovybė, kuri tokio saviškių žingsnio nesitikėjo ir nebuvo apie jį informuota, kaltino maištininkus liejant vandenį ne tik ant valstiečių arba vadinamojo Šeimos maršo, bet net ant Kremliaus malūno.
Tradicinės šeimos gynėjai buvo kaltinami ir partijos skaldymu – esą dėl tokių išpuolių konservatoriai gali garantuotai prarasti valdžią kituose Seimo rinkimuose ar net iki jų.
Tačiau dešiniųjų kitaminčių tokie argumentai neįtikino, užtat dabar jie gali švęsti pergalę, kartu primindami partijos vadovams apie savo nemenką svorį.
Kita vertus, galbūt šiek tiek lengviau gali atsidusti ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų viršūnės. Juk jeigu Partnerystės įstatymas būtų pradėtas svarstyti, ne tik visą valdančiąją koaliciją, bet pirmiausia visus dešiniuosius būtų užgriuvusi keleriopai didesnė homofobiško pykčio banga nei iki šiol, o įtampa partijos viduje būtų ėmusi augti dar labiau.
Be to, maksimaliai greitai nusikračius galvos skausmą keliančio įstatymo projekto, kartu į vietą buvo nutupdyta Laisvės partija, seniai erzinanti konservatorių elitą įvairiais savo užmojais.
Juk ir patys „laisviečių“ atstovai užkulisiuose nepatenkinti stebėjosi, kad esą būtent konservatoriai stengėsi prastumti šį projektą pernelyg greitai ir netinkamu laiku – kruopščiai nesuskaičiavus ir neužsitikrinus visų balsų, taip pat dar neatlėgus aistroms po Šeimos maršo.
Konservatoriai savo ruožtu aiškino, kad politikų balsai buvo gerai suskaičiuoti, o įstatymo projektą siekta pateikti šiek tiek greičiau, kol tas maršas neįgijo didesnio pagreičio ir nepradėjo rengti mitingų prie Seimo.
Greičiausiai Šeimos maršas vis dėlto suvaidino savo vaidmenį ir antradienio balsavime – pridėjo keletą balsų prie tų, kurie ir taip būtų priešinęsi projektui.
Teisingiau, bene labiausiai prie to prisidėjo prezidento G.Nausėdos atvira parama maršui vaizdo sveikinimo pavidalu, taip pat pritarimas Partnerystės įstatymo priešininkams.
O po to, kai projektas buvo atmestas parlamente, G.Nausėda aiškino, kad tokiu teisės aktu buvo bandoma „apeiti“ Konstituciją, homoseksualias partnerių poras esą prilyginant šeimai, todėl įstatymą reikėtų tikslinti, numatant ūkinių ir turtinių partnerių santykių sureguliavimą.
Vadinamąsias bendros veiklos sutartis homoseksualioms poroms siūlo ir radikalieji konservatoriai, ir valstiečiai.
Šiaip ar kitaip, po neutralios lyčiai partnerystės šauklių nesėkmės Seime prezidentas gali švęsti pergalę prieš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, taip pat ir visos valdančiosios koalicijos vadovybę, nors tuo pat metu toliau tolsta nuo savo rinkimų pažado būti tautos vienytoju, visiems lygiai teisingu „moderatoriumi“.
Beje, šią savaitę sukako dveji metai, kai G.Nausėda buvo išrinktas šalies vadovu.
Seime pralaimėjusi svarbų mūšį valdančioji dauguma gali apskritai pradėti skeldėti – pirmiausia dėl Laisvės partijos, labiausiai rėmusios šį projektą, galimo sabotažo balsuojant dėl kitų svarbių teisės aktų. Juolab kad ore vis labiau pakimba kitos „laisviečiams“ politiškai bei ideologiškai svarbios iniciatyvos.
Neatmestina, kad tokių politinių dramų bus išvengta. Laisvės partijos vadovai, ko gero, supranta, kad dabar turima valdžia gali būti ir paskutinė jų karjeroje. Todėl „laisviečiai“ greičiausiai sieks įpūsti naujos gyvybės savo buksuojantiems projektams. Juk Partnerystės įstatymas nevisiškai atmestas, o grąžintas tobulinti, taigi po pusės metų gali būti vėl pateiktas.
Žodžiu, šios savaitės vertybinis ir pasaulėžiūrinis susirėmimas Seime tiek pralaimėjusiai, tiek laimėjusiai stovykloms suteikė papildomo kovinio įkarščio, kurio naujus proveržius turėtume regėti dar ne kartą.
