„Yra daug neaiškumų. Tačiau negalime atmesti avarijos tikimybės“, – neseniai pareiškė Ukrainos atominio saugumo problemų instituto atstovas Maksimas Saveljevas.
Bene didžiausia branduolinė avarija pasaulyje įvyko Ukrainoje esančios Černobylio AE ketvirtajame bloke 1986 metų balandžio 26-osios naktį.
Po sprogimų į orą pakilo radioaktyviųjų dalelių debesys, jie pasklido virš Europos, su šia katastrofa siejama dešimčių tūkstančių žmonių mirtis.
„Negi Černobylis galėtų pabusti? Juk ta elektrinė taip apsaugota, kad net sunku įsivaizduoti, kas joje galėtų vėl sukelti sprogimą“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“ svarstė 73-ejų A.Ivančenka.
Kad Černobylio AE įvyko katastrofa, jis sužinojo po kelių dienų, kai iš tuomečio Klaipėdos karinio komisariato sulaukė skambučio, kad kaip turintis patirties matuojant radiacijos lygį šaukiamas „pakartotiniam kariniam parengimui“.
„Kad sugebu matuoti radiacijos lygį, buvo įrašyta mano karinės įskaitos byloje, nes sovietinėje armijoje tarnavau netoli kažkokio atominio poligono Kostromoje ir ten tekdavo pasivaikščioti su dozimetru“, – sakė klaipėdietis.
Černobylio katastrofos metais tuomet 38-erių A.Ivančenka su žmona Vanda augino tris vaikus. Ką tik buvo gimusi jauniausia dukra.
Tačiau į žmonos maldavimus neišplėšti tėvo iš šeimos niekas nekreipė dėmesio.
Anatolijui buvo įsakyta per kelias dienas susiruošti į tolimą kelionę. Iš Klaipėdos į Ukrainą jis su grupe vyrų išvyko 1986 metų gegužės pirmomis dienomis.
„Susodino mus į tokius pat gyvulinius vagonus, kokiais kadaise žmonės buvo tremiami į Sibirą. Važiuodami juokavome – gal prasidėjo nauja trėmimų banga? Iki Ukrainos dardėjome daugiau nei parą.
Pakeliui link Pripetės važiavome pro gražius žydinčius kaimus. Jokios įtampos ar pavojaus nejautėme, kol nepasiekėme katastrofos zonos“, – prisiminė A.Ivančenka, kuris Černobylio AE teritorijoje dirbo beveik pusę metų.
– Koks darbas jūsų laukė Černobylyje?
– Pats pavojingiausias – dirbau dozimetristu. Buvau paskirtas grupės vadovu ir dar privalėjau prižiūrėti atominių atliekų saugyklą.
Beveik kasdien tekdavo dirbti ant elektrinės stogo, kur radiacijos lygis būdavo didžiulis.
– Ar jums teko radiaciją matuoti pačiame elektrinės sprogimo epicentre?
– Žinoma. Ne kartą ir po radioaktyvų vandenį braidžiau.
Po kelių darbo dienų Černobylyje su kitais dozimetristais buvau išsiųstas į Kijevą, kur dvi savaites mokėmės specialiuose kursuose. Juos juokaudami vadinome akademija.
Kai grįžome į Černobylį, elektrinės avarijos padarinių likvidavimo vadovai klausė, koks mano išsilavinimas. Atsakydavau, kad baigiau Kijevo akademiją. Tai išgirdę į mane iš karto kreipdavosi „drauge majore“. Atsakydamas, kad kol kas esu tik seržantas, juos greičiausiai nuvildavau.
Žinoma, galėjau „nusiplauti“ iš tos elektrinės, bet padėti Ukrainai ir jos žmonėms mane juk įpareigojo tai, kad esu ukrainietis. Be to, žodis „reikia“ tais laikais buvo tarsi šventas. Greitai supratau, jog pavojingiausia tai, kad man kasdien reikia matuoti radiaciją atominių atliekų saugykloje.
Bet kartą pats nusižengiau darbo saugai – užlipau ant elektrinės stogo. Užuot iš karto išmatavęs radiacijos lygį, pradėjau apžiūrinėti, kas ten švyti. Ant stogo buvo dar nemažai grafitinių ketvirtojo elektrinės bloko strypų nuolaužų. Kai ėmiausi jas stumdyti nuo stogo, netrukus supratau, kad elgiuosi neprotingai, nes mano dozimetras rodė siaubingą radiaciją.
Nulipęs žemyn iš karto pajutau, kad akys jau pažeistos. Atrodė, tarsi jas kas nors badytų aštriais daiktais. Kai mane apžiūrėjo akių gydytojas, išgirdau grėsmingą diagnozę – akių dugno nudegimai. Buvau įspėtas, kad regėjimo problemos kankins iki gyvenimo pabaigos.
Gydytis mane išsiuntė į kliniką Sevastopolyje, skirtą atominių povandeninių laivų jūreiviams. Čia gulėjau apie pusantro mėnesio. Ačiū Dievui, neapakau.
– Kodėl po tokios rimtos diagnozės ir gydymo jūsų neišsiuntė į Lietuvą?
– Todėl, kad Černobylyje labai trūko žmonių. Negalėdavau žiūrėti į dvidešimtmečius jaunuolius, kuriuos atsiųsdavo kartu su mano grupe matuoti radiacijos.
Eidavau už juos į pavojingas zonas, nes maniau, kad negalima žudyti tokių jaunų, dar gyvenimo džiaugsmų neragavusių žmonių.
Kai sugrįžau iš ligoninės, dirbau susprogusio ketvirtojo bloko teritorijoje ir vėl patyriau rimtą traumą – radionuklidai užkrito už bato ir smarkiai nudegino koją. Net kaulas buvo matyti.
Mane prižiūrėjęs gydytojas iš Bulgarijos žaizdą perrišinėjo kasdien, tepė kažkokiais specialiais tepalais, buvo paskyręs geriamųjų vaistų.
– Amerikiečių HBO televizijos seriale „Černobylis“ rodoma, kad avarijos vietoje žmonės dirbo faktiškai plikomis rankomis. Ar tai tiesa?
– Gaudavome darbo drabužius, tačiau jie niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos vilkėdavome ir įprastinėmis sąlygomis. Tiesa, tuos drabužius keisdavome kasdien.
Bet deginti jų jokiu būdu nebūdavo galima. Ir drabužius, ir įvairią techniką versdavome į vadinamąsias atliekų kapavietes.
– Ar sunku jums buvo žiūrėti serialą „Černobylis“?
– Be abejo, žiūrėdamas negalėjau nesijaudinti. Iki šiol negaliu ramiai kalbėti apie tai, kad iš esmės nebuvo deramai pasirūpinta civiliais žmonėmis. Ypač pagyvenusiais, kurie niekaip nenorėjo palikti savo namų ir nesutiko evakuotis.
Tada buvo kalbama, kad iš Černobylio ir jo apylinkių nebuvo evakuota apie trisdešimt procentų gyventojų.
Ne kartą teko pasivažinėti po aplinkinius kaimus.
Buvo karšta ukrainietiška vasara, noko pirmieji alyviniai obuoliai, bet nuo radiacijos jie taip švytėjo, kad net sėklos buvo matyti. Morkos labiau panėšėjo į burokus, o šie – į morkas. Patys žmonės jų nevalgė, bet šėrė gyvulius. Greičiausiai juos paskerdę valgydavo.
– Ir seriale rodoma, ir po Černobylio katastrofos Lietuvoje buvo kalbama apie naudotą degtinės „terapiją“. Ar iš tikrųjų jums kaip vaistų buvo skiriama degtinės?
– Jūs ką?! Organizmas nuo radiacijos ir taip nusilpdavo, o jeigu dar būtume gėrę degtinę, iš viso būtume kojų nepavilkę.
Tiesa, kartą vaikščiodami po Pripetę užsukome į buvusį barą ir jo rūsyje aptikome kelias dėžes puikaus konjako.
Neneigsiu, parsinešę jį su draugais išragavome. Neatsisakė ir keli pulkininkai, nes radiacija konjako dar nebuvo sugadinusi. Net jei alkoholio buteliai būdavo labai sandarūs, radioaktyvioje aplinkoje ir degtinė, ir kiti gėrimai sutirštėdavo, virsdavo tarsi dribsniais.
– Jeigu radiacija net per sandarius stiklinius butelius taip paveikdavo alkoholį, kuo ji paversdavo maisto produktus?
– Maistu tikrai nebuvo galima skųstis. Kiekvienam avarijos zonoje dirbusiam žmogui maistui kasdien būdavo skiriama 10–15 rublių. Tais laikais tai buvo nemenki pinigai.
Maistą gamindavo profesionalūs, patyrę virtuvės šefai. Įvairias daržoves, žalumynus, vaisius sraigtasparniai gabendavo iš Gruzijos arba Armėnijos.
Virėjos per pietus visus priversdavo suvalgyti kaupiną lėkštę salierų su petražolėmis, nes esą tai puikiai šalina iš organizmo radiaciją. O tiek raudonųjų ikrų, kiek suvalgiau Černobylyje, daugiau niekada gyvenime nesu valgęs.
– Kur jūs gyvenote? Ar bent pastogė buvo saugi?
– Kai tik atvažiavome, buvome apgyvendinti palapinėse. Po kurio laiko dalis gelbėtojų, tarp jų ir aš, apsigyvenome senoje mokykloje.
– Kokį atlyginimą gaudavote dirbdamas katastrofos vietoje?
– Didesnį nei dirbdamas Klaipėdos Vakarų laivų statyklos buksyro jūreiviu – kiek daugiau nei šimtą rublių.
O žmonės, kurie dirbo ketvirtojo bloko teritorijoje traktorių ar ekskavatorių vairuotojais, uždirbdavo apie tūkstantį rublių. Bet jų kabinose būdavo tokia radiacija, kad net dozimetrai braškėdavo.
– Kada ištrūkote iš to Černobylio pragaro ir grįžote namo?
– 1986 metų spalio pabaigoje. Po patikrinimo mano organizme buvo nustatyta 23,3 rentgeno radiacija. Tada visiems tapo aišku, kad daugiau pasilikti elektrinės teritorijoje nebegaliu.
Sugrįžęs namo ne iš karto pajutau negalavimus, bet pamažu prasidėjo tai inkstų, tai kepenų problemos. Vėl buvo atsivėrusi nudegusios kojos žaizda, o akys irgi ėmė streikuoti. Teko užsidėti akinius. Išbyrėjo dantys.
Prieš septyniolika metų mane ištiko insultas, dalis kūno iki šiol paralyžiuota.
Insultą patyriau dar nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus, todėl mano pensija šiuo metu – 265 eurai. Kaip černobylietis dar gaunu 60 eurų priedą. Tik nežinau, kas tą priedą moka, – Ukraina ar Rusija. Bet man visai nesvarbu. Kad tik neatimtų.
Žmonos Vandos pensija – dar mažesnė, nes ji daug metų dirbo pagal patentą.
Už buto komunalines paslaugas negauname jokių lengvatų, nes dar turime automobilį ir sodą. Todėl jei ne nuolatinė vaikų pagalba, neįsivaizduoju, kaip pragyventume.
Ką reiškia judesiai po elektrinės nuolaužomis?
Per pastaruosius penkerius metus jutiklis, giliai Černobylio atominės elektrinės griuvėsiuose matuojantis neutronų emisijos kiekį, fiksavo laipsnišką aktyvumo didėjimą.
Didėjantys rodmenys gali ir nieko nereikšti arba po kiek laiko gali ir vėl sumažėti. Tačiau mokslininkai nėra linkę rizikuoti, nes kol nieko tiksliai nežinoma, negalima atmesti ir ateityje galinčios įsibėgėti branduolio dalijimosi reakcijos. Kadangi radioaktyviojo skilimo šaltinis yra giliai po elektrinės nuolaužomis ir sunkiomis betono plokštėmis, bandymai nustatyti tikslią jo vietą ir imtis kokių nors veiksmų būtų didžiulis iššūkis. Kaip šių metų gegužės pradžioje žurnale „Science Magazine“ rašė Richardas Stone’as, Kijevo atominių elektrinių saugos problemų instituto (ISPNPP) tyrėjai dar galutinai nenustatė, ar pastebimas neutronų kiekio padidėjimas įspėja apie gresiančią nelaimę, ar vis dėlto tai tik audra branduolinėje stiklinėje.
„Yra daug neaiškumų“, – tvirtino ISPNPP atstovas M.Saveljevas. Tačiau, pasak jo, negalima atmesti ir avarijos tikimybės.
2016 m. lapkritį Černobylio atominės elektrinės ketvirtasis reaktorius buvo uždengtas didžiausia pasaulyje mobiliąja struktūra. Naujoji arka – ilgesnė nei dvi futbolo aikštės ir aukštesnė už Laisvės statulą Niujorke – visiškai uždengė griūvantį sarkofagą, kuris buvo skubotai pastatytas 1986 m. po elektrinės avarijos. Senojo sarkofago statybos buvo pradėtos praėjus vos dešimčiai dienų po užgesinto gaisro, kilusio po sprogimo, bet radiacija tuomet dar tebesklido. Naujam sarkofagui Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas skyrė 2,1 mlrd. eurų. Buvo teigiama, kad naujoji apsauginė arka galėtų atlaikyti šešių balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimą.
Kiek iš viso Černobylyje avarijos metu ir vėliau žuvo žmonių, iki šiol tiksliai nežinoma. Tuometė SSRS valdžia stengėsi viską nuslėpti. Jungtinės Tautos 2005 m. nustatė, kad po Černobylio avarijos maždaug 4 tūkst. žmonių žuvo ar mirė nuo vėžio ir kitų su radiacija susijusių ligų. Tačiau organizacija „Greenpeace“ mano, kad realus skaičius yra artimesnis 100 tūkst.
