„Kaunas Pride“ pasivadinę šio žygio rengėjai pakvietė į kovą prieš toleranciją neapykantai ir priešiškam nusistatymui, paskelbė savo svarbiausius šūkius, reikalavimus bei manifestą, tvirtindami „Mes esame visur“.
„Mes esame visur, todėl nenorime slėptis. Mes esame visur, todėl norime laisvai gyventi savo gyvenimus be patyčių parduotuvėje, darbe, šeimos šventėse, be smurto gatvėje ir mokykloje. Mes esame visur, todėl neleisime prisidengiant tradicinėmis vertybėmis spręsti už mus“, – skelbiama renginio aprašyme.
Drąsiai pasakyta, tačiau kas stovi už pavadinimo „Kaunas Pride“, kol kas sunku pasakyti, mat eitynių rengėjai į pagalbą pasikvietė kairuolišką Gegužės 1-osios profesinę sąjungą, kuri ir kreipėsi į Kauno savivaldybę prašydama suteikti leidimą renginiui.
Šios profesinės sąjungos dalyvavimas renginyje pernelyg nestebina. Susidaro įspūdis, kad ji stengiasi atsidurti pirmosiose gretose visada, jei tik vyksta koks nors sujudimas.
Gegužės 1-osios profesinė sąjunga 2019-ųjų pabaigoje pasišovė ginti darbininkus iš Turkijos, kurie dirbo rekonstruojamame S.Dariaus ir S.Girėno stadione, bet negavo atlyginimų už darbą.
Prieš kelias savaites ji kartu su keliomis Kauno bendruomenėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis surengė akciją „Ieškome Kauno mero! Radus pranešti“, kurios metus žarstė priekaištus V.Matijošaičiui dėl nenoro bendrauti.
Kodėl nepasiskelbus ir LGBTQ+ eitynių dalyviu? Juk užmojai tikrai nemenki. Prašyme savivaldybei nurodyta, kad eitynės vyktų nuo Rotušės iki Nepriklausomybės aikštės, o planuojamas dalyvių skaičius – 3000 žmonių
Pastarąjį dešimtmetį jokia protesto akcija Kaune nebuvo sutraukusi tiek žmonių, būta tik didesnių švenčių, tačiau vadinti šį renginį švente turbūt nebūtų visiškai teisinga.
Senąjį Laisvės alėjos grindinį mindė gausybė įvairių protestuotojų – viltį praradę žlungančios „Inkaro“ gamyklos darbuotojai, pikti buvusio Kauno mero V.Šustausko bendražygiai ir dar aršesni violetinio Garliavos judėjimo veikėjai.
Joks kitas šalies miestas negalėtų pasigirti tokia protesto akcijų bei jų rengėjų vaivorykšte.
Tačiau dar niekada niekam nebuvo kilusi mintis Kaune imtis renginio, skirto įvairios seksualinės orientacijos žmonėms, kuriems Kaunas niekada nebuvo palankus miestas – kalbėdamas apie juos atvirai tyčiojosi V.Šustauskas, nepraleisdavo progos pašiepti jaunalietuviai, o išvydę vaizdus iš Vilniuje vykusių homoseksualų paradų žegnojosi ir dauguma konservatorių rėmėjų.
Turbūt neverta tikėtis, kad aktyvia LGBTQ+ aktyvistų sąjungininke norėtų tapti ir dabartinė Kauno valdžia, kuri jau suabejojo, ar galės išduoti leidimą rugsėjo mėnesį numatytoms eitynėms.
Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas P.Keras svarstė, kad eitynės su Rotušės aikšte susisiekiančia Vilniaus gatve tiesiog negalės vykti, nes ji tuo metu bus remontuojama.
Jeigu žygio dalyviai neužsispirs ir sutiks pasukti į atokiau nuo centro esančias gatves, tai būtų geras patikrinimas, kiek Kauno valdžia tolerantiška tokiems reiškiniams.
Nesutiks išsukti iš tiesaus kelio? Ką gi, patys kalti, nes Vilniaus gatvės remontas buvo sumanytas dar tuomet, kai apie panašų renginį Kaune niekas net nesvajojo. Sutiks – savivaldybės tarnautojams reikės rimtai pagalvoti, kaip surasti argumentų neleisti rengti eitynių.
Dar įdomiau, kaip kauniečiai priims viešą LGBTQ+ aktyvistų pasirodymą. Net kosmopolitiškame Vilniuje prireikė kelerių metų, kol vietos gyventojai susitaikė su tokiu reiškiniu.
Kaunui ir kauniečiams tai visiškai nauja patirtis. Nors išvysti lange vaivorykštės spalvų vėliavą jau nėra pribloškianti naujiena ir niekas į tą langą akmenų nesvaido, prognozuoti sunku.
Nugalės smalsumas, liesis tulžis, o gal net bus bandoma išvaikyti eitynių dalyvius? Vilniuje būta ir tokių bandymų.
Kauniečiai tikrai nekantraudami lauks rugsėjo 4-osios, po kurios Kauno istorijoje gali atsirasti labai įdomus įrašas.
