Paskaičiavau – dešimtą kartą jau hamletišku vadinamas ir lyg triušis iš klouno skrybėlės ištraukiamas klausimas „būti ar nebūti“ išties visai neblogam skulptoriaus J.Mikėno kūriniui diskusijų išgarsintame skverelyje.
Iš įvairių pareiškimų, pasipiktinimų, nuomonių apie rašytoją ir jo įamžinimą jau galima sudaryti rinkinį ir nurodyti jį kaip papildomą medžiagą mokytojams, pasakojantiems apie P.Cvirkos kūrybą ir jo vaidmenį Lietuvos erškėčių kelyje į laisvę. Tas vaidmuo labai ryškus savo pasekmėmis – talentingo rašytojo okupacijos palaiminimas ir jos aukų ciniškas pateisinimas.
Užvertus P.Cvirkos raštų, išleistų 1955 m., publicistikai skirtą tomelį spontaniškai išsprūsta: o kodėl tas paminklas tebestovi? Cituoti P.Cvirkos publicistikos net neverta – ditirambai okupantams per patį partizanų naikinimo ir gyventojų trėmimo į Sibirą įkarštį. Beje, ta pačia kaip novelėse, apsakymuose, romanuose vaizdžia ir emocinga kalba.
Vadinasi, rašyta ne iš reikalo, noro susidaryti palankias kūrybai sąlygas, kad niekas nesikabinėtų, bet tikint tuo, kas pasakoma. Tikint daug labiau, negu S.Nėris rašė duoklės sovietų valdžiai eilėraščiuose ar kiti panašaus kelio ano meto menininkai.
Kažkada lyginau P.Cvirką su garsiu prancūzų rašytoju L.Aragonu, Komunistų partijos nariu (žinomas romanas „Komunistai“), Sovietų Sąjungos garbintoju.
Bet net dirbtinai atmetus „saulės parvežimą“ ir aistringus meilės prisipažinimus sovietams, koncentruojantis tik į meninę kūrybą, manau, jog P.Cvirka nėra vertas, kaip E.Parulskis sako, įpaminklinimo. O S.Nėris verta ir skulptūrų, ir gatvių pavadinimo.
Galbūt šios vasaros svarstymų rezultatai bus kitokie nei praėjusių, nes kultūros ministro liberalo S.Kairio kreipimąsi dėl paminklo P.Cvirkai išbraukimo iš Kultūros vertybių registro žadama svarstyti jau liepą, nors įtariu, jog nutarimas iškeldinti paminklą į muziejų gali būti atidėtas.
Neaišku, kaip pasiskirstys sprendėjų balsai. Kultūros paveldo departamento atstovė R.Kuncevičienė sako: „Tarp profesionalų paminklosaugininkų vyrauja dvi nuomonės: vieni yra už tai, jog įdomiausius objektus reikėtų saugoti kaip socialistinio realizmo meno krypties pavyzdžius, kiti teigia, jog sovietinio paveldo, kuris neatsiejamas nuo sovietmečio trauminės patirties, reikia atsisakyti.“ Kurių nuomonių gausiau?
Kita priežastis dar nenukeldinti – psichologiškai svaresnė: o kas po to?
Šį klausimą jau ne kartą girdėjau. Sklido gandas, jog kai kas (žinoma, ne bet kas) ten daugiabučius planuoja. Ir tie gandai vis garsesni. O jie dažnai virsta realybe.
Girdėjau, jog ten reikėtų pastatyti paminklą aukoms arba vienai jų – pavyzdžiui, ilgiausiai sovietiniuose kalėjimuose praleidusiam politiniam kaliniui signatarui B.Gajauskui. Garantuota diskusija penkeriems metams.
Kad ir kuo pasibaigtų P.Cvirkos skverelio trileris, į vieną klausimą sunku atsakyti: kaip išsitenka didelis talentas ir kreiva pasaulėžiūra?
Sakydamas „kreiva“ turiu omenyje ne filosofines ar politines pažiūras, kurias kiekvienas turi teisę turėti kokias panorėjęs, o tuos įsitikinimus, kurie gali turėti įtakos tragiškam žmonių likimui, – pavyzdžiui, rasistinius ar nacistinius.
Eiliniam piliečiui talentas, nesvarbu kokioje srityje, automatiškai siejasi su humanizmu. Tačiau daug pavyzdžių išmuša iš vėžių. Kiek menininkų paveikė fašistinis sąjūdis Europoje?
Neseniai vienos iškylos metu Vilkyškiuose gidei priminus, jog čia kurį laiką dirbo J.Gerulis (1888–1945) – žymus kalbininkas, baltistas, nacionalsocialistų partijos narys, nacių karinės žvalgybos karininkas, viena ekskursijos dalyvė paklausė: kaip tokio didelio talento ir proto žmogus galėjo susidėti su naciais? Gidė tik skėstelėjo rankomis. Panašiai atsitinka su talentais ir šiais laikais.
Atkreipiau dėmesį į serialą „Vienuolynas“, pradėtą rodyti per vieną Rusijos televizijos kanalą. Apie bene ryškiausią gulago dalį, Solovkus, kur buvo viena pirmųjų sovietų koncentracijos stovyklų, vėliau paversta kalėjimu.
Serialas pastatytas remiantis Z.Prilepino to paties pavadinimo romanu.
Pirmiausia jį, vien smalsaudamas, ar po A.Solženicyno dar galima ką nors naujo pasakyti apie gulagą, ir perskaičiau.
Dar nežinau, kokio lygio bus filmas, bet romanas parašytas akivaizdžiai talentingo žmogaus.
Z.Prilepinas – jaunas rašytojas (gim. 1974 m.), jau spėjęs pagarsėti ne tik Rusijoje, sugebėjo sukurti (ne atkurti, nes turiu omenyje ne faktinę, o meninę tiesą) Solovkų lagerio atmosferą tarsi pats ten ne vienus metus būtų praleidęs.
Tačiau autorius stebina ne tik menininko gebėjimais, bet ir pažiūrų, veiklos viražais.
Prieš dešimt metų save vadino nacionalbolševiku, kartu su Lietuvoje mėgstamu A.Navalnu dalyvavo Rusijos nacionalistiniame marše, kūrė panašaus sukirpimo judėjimus, organizavo parašų rinkimą, kad V.Putinas turi atsistatydinti.
Tačiau po kelerių metų staiga pakeitė pažiūras, nuvyko savanoriu į Donbasą pas separatistus, buvo „specnazo“ bataliono vado pavaduotojas.
Kijevo prokuratūroje sulaukė net kelių bylų kaip teroristas.
Parašė įtaigų romaną, nors į knygų muges Vakaruose jau nebekviečiamas. Talentas akivaizdus ir keisti kreivi pažiūrų keliai.
