G.Nausėdos pozicijos stiprėja ir Seime. Trylikos konservatorių pareiškimas partnerystės įteisinimą spręsti referendumu yra tolygus Lietuvos vadovo parašo nepadėjimui siekiant pamokyti Vengriją. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų populiarumas visuomenėje sumenkėjo, ir ne tik pandemija bei su ja susijusios problemos kaltos.
Konservatyvioji Lietuvos dalis pradeda ieškoti savo pažiūrų gynėjo didžiojoje politikoje. G.Nausėda galėtų tapti naujųjų konservatorių lyderiu ir kitus prezidento rinkimus pasitikti su stipriu užnugariu.
O kas laukia dabartinės koalicijos? Manau, ją suardys uždelsto veikimo bomba – Partnerystės įstatymo svarstymas rudenį. Laisvės partija jau dabar balsuojančios visuomenės akyse sparčiai juda politinės paraštės link. Partnerystės įstatymas, Stambulo konvencija, „išlaisvinti“ neaiškaus svorio narkotikai ją visiškai palaidos.
Mažumoje likusią koaliciją užgrius ekonominės pandemijos pasekmės. I.Šimonytė – protinga vadovė, bet tokiomis aplinkybėmis net genialių gabumų Vyriausybės vadovas negali tikėtis atsilaikyti visą kadenciją.
Prie nelengvų aplinkybių prisidės ir tolydžio aštrėjantys santykiai su Baltarusija. Reikės papildomų, ir nemažų, lėšų sienos apsaugai. Ir ne tik jai. Dėl „lašelinės“ Baltarusijos režimo taktikos sąmoningai kreipiant migrantus tranzitu per Lietuvą į Vakarų valstybes teks plėsti laikinam apgyvendinimui reikalingų palapinių plotą. O žiemą? O išlaikymo išlaidos? O santykiai su vietos gyventojais? Didelėse pabėgėlių stovyklose jie labai sudėtingi. Esu tokias lankęs.
Nereikėtų pamiršti ir ekonominių sankcijų Minskui pasekmių Lietuvai. Vertindami tai mūsų šalies vadovai ramina, kad žala, nors ir neišvengiama, nacionaliniu mastu bus nedidelė, ir Vyriausybė surasianti lėšų nuostoliams kompensuoti. Taip, nacionaliniu mastu gal ir nereikšminga, bet konkrečioms įmonėms, jų darbuotojams nuo to nė kiek ne ramiau, nes visi žino, kokia ta kompensacija ir kiek ilgai jos gali tekti laukti.
Nelaukdamas, kol sankcijos pradės veikti, Baltarusijos premjeras pareiškė vagonus iš „Belkalij“ jau sukąs į Kiniją. Vienintelė išeitis – Vakarų spaudimas režimui turi būti toks stiprus, kad A.Lukašenka neišsilaikytų ilgiau kaip pusmetį. Priešingu atveju laukia visiškas pralaimėjimas ir ekonominiai nuostoliai, pirmiausia Lietuvai.
Koks prezidento, kuris nėra vykdomoji valdžia, vaidmuo esant sudėtingoms politinėms ir ekonominėms peripetijoms? Koordinuojantis, telkiantis bendram darbui, moralinis.
Atkurtos Lietuvos prezidentų peržiūrą reikėtų pradėti nuo V.Landsbergio. Ne tik aš esu tiesioginis liudininkas, kad V.Landsbergis buvo faktinis ano meto valstybės vadovas, pasukęs ją į Vakarų Europą.
Stiprus svarbiausių valstybės dokumentų vienas rengėjų, nepakrikęs Kremliaus organizuoto perversmo metu, pasiryžęs esminėms reformoms, nuo kurių nukenčia visi be išimties revoliucinio meto vadovai.
A.Brazauskas suvaidino milžinišką pozityvų vaidmenį sutelkęs kairę ir dešinę siekiant narystės ES ir NATO. V.Adamkus praktiškai tą siekį įgyvendino ir iš visų Lietuvos prezidentų (ir prieškarinių) tapo didžiausiu moraliniu autoritetu. D.Grybauskaitės darbų nekomentuosiu, tegu tai daro kitas apžvalgininkas.
G.Nausėda dar tik pradeda savo prezidentinį kelią. Racionalus ir suprantamai paaiškinantis savo sprendimus. Sugebantis išklausyti kitus, net savo pažiūroms priešingas pozicijas. Labai gerai, kad pasikalbėjo su Šeimos maršo dalyviais. O pasigirstanti kritika prezidentui yra namudinio pobūdžio. Protingiausia Prezidentūrai – kuo mažiau ją komentuoti.
Didieji iššūkiai G.Nausėdos laukia ateityje. Požiūris į Rusiją ir jos satelitus garantuotai nesikeis. Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad Lietuvos prezidentas pradėtų siųsti palankias Kremliui ir Baltarusijos režimui žinutes. Daugiausia problemų G.Nausėdai ir jo patarėjams kils iš ES vidaus. ES nesubyrės, bet neišvengiamai fragmentuosis.
Skirtingos nuomonės dėl Lietuvos ateities grupuosis ir Lietuvoje.
Bet kol ateis sudėtingų sprendimų metas, reikia atkurti istorinę tiesą – suteikti V.Landsbergiui valstybės vadovo 1990–1992 m. statusą. Kito vadovo tuo metu ir nebuvo. Tai reikėjo padaryti jau seniai, nelaukiant, kol įvykių liudininkams jokių abejonių nekeliantis sprendimas pereis į politinių kovų lauką.
Tiesą sakant, ta kova tebesitęsia, ir teisiniai argumentai painiojami su asmeniškumais ar partiniais interesais. Jei šiuo klausimu partijos nepasieks bendro sutarimo, iniciatyvos turėtų imtis visuomenė, jos organizacijos.
V.Landsbergis faktiškai suvaidino tą vaidmenį, kurio ir tikimasi lemiamu metu iš valstybės vadovo, – prezidento. Juridinis statusas yra tik formalumas.
Atvirai sakant, Kremliaus organizuoto perversmo Lietuvoje metu visi atkurtos nepriklausomos valstybės politikai viena akimi stebėjo, ką darys V.Landsbergis. Atsitrauks, sudreifuos? Spruks į užsienį?
Tikrai žinau: V.Landsbergis buvo pasiryžęs likti prie darbo stalo atkurtame Seime ir juodžiausio scenarijaus atveju. Beje, visi Lietuvos prezidentai – drąsūs žmonės.
