Tai, kad dabartinis valstybės vadovas G.Nausėda atgaivino savo pirmtakės D.Grybauskaitės nutrauktą tradiciją rengti tokius priėmimus, žinoma, sveikintina.
Juolab tai svarbu, kai valstybė susiduria su neregėtais kaimynių Baltarusijos ir Rusijos iššūkiais, šiuo metu išsiliejusiais nelegalios migracijos krize.
Bet idiliško vaizdelio, kai prezidentas ir valdančiosios daugumos lyderiai kartu kelia taures už valstybę, neišvydome.
Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen tiktai trumpai šmėstelėjo šventėje Prezidentūroje, o premjerės I.Šimonytės apskritai nebuvo.
Vyriausybės vadovė teigė, kad gavo kvietimą į šventę, tačiau jis esą buvo atsiųstas per vėlai – tik praėjusį ketvirtadienį.
Be to, anot I.Šimonytės, pas ją atvyko giminaičiai ir ji pasirinko bendravimą su jais.
Aišku, galima sakyti, kad premjerė vis tiek galėjo rasti laiko bent trumpam apsilankyti Prezidentūroje.
Kita vertus, dauguma svečių, ypač politikų, oficialių kvietimų sulaukė kur kas anksčiau, todėl tai ir galėjo užgauti aštrialiežuvę premjerę.
Juolab kad ceremoninio protokolo ir su juo susijusių viešųjų ryšių srityje tarp G.Nausėdos ir I.Šimonytės verda savotiškas karas be taisyklių.
Užsienio reikalų ministerijos ir diplomatinio pasaulio užkulisiuose net kalbama, kad G.Nausėda vis paprašo Europos Sąjungos vadovų, taip pat Vokietijos kanclerės A.Merkel bendrauti tik su juo, kaip vieninteliu Lietuvos lyderiu.
Nežinia, teisybė ar gandai, jog Prezidentūra spaudė Užsienio reikalų ministerijos protokolo vairininkus neleisti, kad I.Šimonytė sėstų į vieną automobilį su Lietuvoje viešinčia Europos Komisijos vadove U.von der Leyen.
O premjerė netgi sutrumpino savo iš anksto numatytą vizitą Estijoje, kad vis dėlto galėtų susitikti su ES lydere Vilniuje.
Žodžiu, tai, kad Vyriausybės vadovė, kaip ir daugelis ministrų, nedalyvavo priėmime Prezidentūroje, – tik vienas iš absurdiško paveikslo štrichų.
O tai, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Ž.Pavilionis net negavo kvietimo į renginį, atrodo netgi natūraliai.
Juk ko daugiau tikėtis, kai parlamentinės diplomatijos vadovas yra vienas aršiausių viešų G.Nausėdos kritikų, o Prezidentūra savo ruožtu pritarė opozicijai, nesėkmingai bandžiusiai Ž.Pavilionį atstatydinti iš Seimo komiteto vadovo posto.
Todėl kalbos, kad aukščiausi šalies pareigūnai ir politikai bent švenčių dienomis galėtų pademonstruoti tikrą lyderystę ar solidumą, skamba netgi naiviai.
Argi galėjo į tokią derlingą kivirčų dirvą nekristi Baltarusijos diktatoriaus A.Lukašenkos per sieną sviesta nelegalių migrantų bomba? Ypač kai kone dėl kiekvieno klausimo besiriejanti Lietuvos valdžia šios krizės akivaizdoje atrodo tarsi kelininkai per pirmąjį žiemos snygį.
A.Lukašenka juk net viešai pagrasino organizuoti į Lietuvą nelegalų iš Vidurinių Rytų ir Afrikos srautą ir savo pažadą įvykdė. Jis taip pat buvo pažadėjęs atverti vartus narkotikų kontrabandai, bet šio pažado kol kas neištesėjo.
Bet kokiu atveju net be diktatoriaus grasinimų seniai buvo aišku, kad pabėgėlių ar net kriminalinių veikėjų protrūkis per Baltarusijos sieną (su to režimo žinia ir pritarimu ar jam nebevaldant padėties) – tik laiko klausimas.
Bet rytiniame šalies pasienyje tiktai šiomis dienomis pagaliau pradedama vynioti spygliuotos vielos užtvara. O ramiausiai atostogauti išėjęs Seimas tik kitą savaitę rinksis į neeilinį posėdį, kuriame spartins ir griežtins prieglobsčio pabėgėliams suteikimo ir nelegalų deportavimo procedūras.
Užsienio reikalų ministras G.Landsbergis suskubo į Iraką, iš kurio siunčiama dauguma nelegalų, taip pat kreipėsi į Turkiją, į kurią prašoma nusiųsti dokumentų neturinčius migrantus ir juos identifikuoti.
Ironiška, kad pati Turkijos valdžia prieš keletą metų naudojosi nelegalių migrantų srautais kaip politinio ES viršūnių šantažo priemone.
Vis dėlto esminis klausimas – kur Lietuvai dėti į Vakarų Europą besiveržiančius, Baltarusijos ir greičiausiai Rusijos specialiųjų tarnybų, taip pat tarptautinių nusikaltėlių siunčiamus nelegalus? Be to, kaip nepažeidžiant žmogaus teisių atgrasyti migrantus nuo šios avantiūros?
Savivaldybių vadovų ir eilinių gyventojų pyktis dėl to, kad centrinė valdžia paskubomis mėgina grūsti neteisėtus migrantus ne tik į pasienio, bet ir nepritaikytas savivaldybių patalpas, suprantamas ir net nuspėjamas.
Vandens paskubomis ieškantį suodiną ugniagesį primenančią valdžią pliekianti opozicija dabar tiesiog raško obuolius, kurių jai būtų nuodėmė nenuskinti.
Greičiausiai netrukus į valdančiųjų vartus šį naują kamuolį visa jėga pasiųs ir prezidentas, šaukiantis jau antrą Valstybės gynimo tarybos posėdį dėl kilusios migrantų krizės.
Tačiau bene didžiausi politiniai laimėtojai šioje aštrėjančioje krizėje bus radikaliausi ir dešiniausi šalies politikai ir eiliniai piliečiai, kuriuos jau maksimaliai buvo įkaitinusios aistros dėl Stambulo konvencijos ir seksualinių mažumų teisių.
Atrodo, būtent į šių jėgų pusę krypsta Prezidentūra, kai kuriuos radikalius veikėjus netgi pakvietusi į Valstybės dienos priėmimą, kuriame nedalyvavo pagrindiniai dabartinių valdančiųjų lyderiai.
Tuo metu sankcijų spaudžiamas A.Lukašenka jau dabar gali trinti rankas – jei jis norėjo sukelti kuo didesnę sumaištį kaimyninėje Lietuvoje, jam tai pavyko.
