Mečys Laurinkus. Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“

Mindaugines švenčiau Latvijoje, Agluonoje, prie paminklo karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Paminklas (skulptorius V.Gilikis) atidengtas 2015 m. minint Baltų vienybės dieną. Skelbiama, kad jis atsirado Lietuvos ir Latvijos visuomenės bei kultūros darbuotojų iniciatyva. Bent kelis iniciatorius žinau: ambasadoriai Latvijoje A.Valionis, R.Degutis, kunigas R.Gudelis, dailininkas O.Zvejsalniekas.

Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Skaraičio nuotr.
Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Skaraičio nuotr.
Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Mečys Laurinkus<br>Archyvo nuotr.
Mečys Laurinkus<br>Archyvo nuotr.
Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Skaraičio nuotr.
Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Skaraičio nuotr.
Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Skaraičio nuotr.
Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jul 18, 2021, 11:44 AM, atnaujinta Jun 28, 2022, 2:15 PM

Geras sumanymas ir geras rezultatas. Net pandemijos sąlygomis susirinko nemažai žmonių. Siūlyčiau prezidentui G.Nausėdai kitas Mindaugines surengti Agluonoje dalyvaujant visuomenei, neskaičiuojant, kam kvietimai teko, o kam ne, ir nesirūpinant, kaip kas apsirengęs.

Manoma, kad Agluona yra vienintelė galima ir tikėtina Mindaugo ir jo sūnų žuvimo bei palaidojimo vieta (istorikas A.Bumblauskas). Ryškaus šviesumo istorikas E.Gudavičius taip rašo: „Mindaugas jau buvo pasiekęs tiek, kad net jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.“

Šiaip jau gyvename senoje ir poeto Just.Marcinkevičiaus vaizdžiai įtvirtintoje versijoje, kad Treniota pašalino Mindaugą Daumanto rankomis. Kerštas dėl Mindaugo „prichvatizuotos“ Daumanto žmonos. Nežinau, kodėl, bet visada šia versija abejojau. Netikėtai užtikau kitokį, nors ir neįrodytą, paaiškinimą.

Rusijos istorikas ir etnologas L.Gumiliovas knygoje „Nuo Rusios iki Rusijos“ aprašo paskutinius kunigaikščio Aleksandro Neviškio valdymo metus: „Aleksandras nusprendė ne tik sustabdyti vokiečių veržimąsi į Rusią, bet ir sunaikinti pačią tokią galimybę. Jis sudarė su Lietuvos kunigaikščiu Mindaugu, savo vienmečiu, sąjungą, nukreiptą prieš kryžiuočius... Tačiau 1263 m., bendro pasiruošimo prieš Livonijos ordiną įkarštyje, grįždamas iš eilinės kelionės į Ordą kunigaikštis staiga mirė. Dabartine kalba mirties priežastį galėtume įvardinti – nuo streso... Bet keista, kad greitai mirė ir Mindaugas. Norom nenorom peršasi mintis, kad Aleksandro mirties priežastis buvo ne stresas, o tikriausiai Aleksandro ir Mindaugo mirčių priežasčių reikėtų ieškoti vokiečių šalininkų, kurie veikė ir Rusioje, ir Lietuvoje, pastangose.“

Man toks aiškinimas įtikinamesnis. Livonijos ordinas turėjo platų šnipų tinklą ir rengė nuodijimo diversijas. Juk nebūtinai visur „ieškoti moters“.

Kad ir kaip būtų atsitikę su Mindaugu, anot E.Gudavičiaus, „Lietuva oficialiai buvo pripažinta krikščioniškąja šalimi, taigi priimta į Europos politinę sistemą“.

Verčiant istorijos puslapius malonu stebėtis, kaip Lietuva tampa, nors ir pabanguodama, rimta didelio regiono geopolitine žaidėja.

Valstybė nuo jūros iki jūros yra daug ir stipru. Prekybiniai komunikaciniai kanalai, jūros, upės – valstybių gyvybingumo arterijos. Kas neturėjo, dėl to kovojo, kas prarado, stengėsi atsikovoti. Sumažėjusi iki etnografinės lokacijos (nors, mano žiniomis, baltiškoji etnografija siekė Maskvą) Lietuva turėjo imtis ryžtingų žingsnių „išeiti į jūrą“ su rimtu uostu – Klaipėda.

Vadovaujant premjerui E.Galvanauskui genialiu sprendimu (kaip hibridinio karo pradžiamokslis dabar jis būtų pasmerktas) tai ir buvo padaryta 1923 m.

Tačiau iki šio ryškaus geopolitinio žygio Lietuva turėjo nueiti nelengvą valstybės įsitvirtinimo kelią.

Neseniai dienos šviesą išvydo solidi žinomo istoriko Č.Laurinavičiaus studija „Lietuvos su Klaipėda ir Vilniumi genezė“.

Kruopšti knygos mokslinė argumentacija ne tik įtikinanti, bet ir praplečianti akiratį. Genezė – biblinės kilmės žodis. Iš kur išeiname ir į kur ateiname, kuo tampame? Išeiname iš baudžiavos, XIX a. atsidūrę beveik ties išnykimo slenksčiu, per etnografinį, mokslinį lingvistinį sąjūdį į nepriklausomą modernią valstybę.

Pasakojimas, kaip vos ne per stebuklą iš carinės priespaudos pakilusi Lietuva atėjo iki Vasario 16-osios, tarsi daug kartų skaitytas ir girdėtas, tačiau Č.Laurinavičiaus pasižiūrėjimas į ne tik mokslininkų istorikų išlesiotą lauką man pasirodė originalus ir naujas.

Nuo mokyklos suolo XIX a. lietuvybės gaivinimo korifėjai asocijuojasi su graudžiais eilėraščiais, dainelių ir pasakų rinkimu, noru „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų“, bet, pasirodo, jautrūs humanitarai buvo politikai strategai, susigaudantys painiose ano laiko geopolitinėse dėlionėse.

Beje, Lietuvai tai būdinga. Iki šiol stebimasi, kaip Kovo 11-osios išvakarėse ruošiant dokumentus staiga „iš niekur“ atsirado daug tarptautinės teisės žinovų.

Vienas įdomiausių Č.Laurinavičiaus knygos skyrių taip ir vadinasi: „Aušra“ kaip politinis ir geopolitinis modernios Lietuvos projektas. J.Basanavičius – naujų laikų modernios Lietuvos valstybės kūrėjas. Ir ne jis vienas.

Lietuvos atgimimas neprasidėjo vien tik iš „tautinio apreiškimo“, nors V.Kudirkos biografija sako, kad ir tokių emocijų būta. Lietuvos valstybingumo renesansas prasidėjo naujų laikų valstybių geopolitinių interesų pynėje, drauge su tautine savimone ir kitokiu žmogaus vertės suvokimu.

Netikėtai ir labai įdomiai knygoje pristatomas 1878 m. į Klaipėdą atvykęs britų žvalgybos agentas, poliglotas, „Aušros“ korespondentas, bet iš tikrųjų „idėjų generatorius“ G.Sauerweinas, kuriam, knygos autorius nuomone, „vien už himną „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“ verta Klaipėdoje pastatyti paminklą“.

O jeigu pats savęs paklausčiau, kuo ypatingi valstybės istorijai Mindaugo, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios laikotarpiai, atsakyčiau: pirmasis – galingas valstybiškumo proveržis, antrasis – gebėjimas sukurti modernią valstybę sudėtingomis geopolitinių interesų sąlygomis, trečiasis – atkurta faktiškai jau sudaužyta valstybė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.