Pasiūlymai dėl mokesčių sistemų partijų programose pamažu ėmė nykti.
Beje, kaip ir daugelis kitų nacionalinio masto užmojų socialinėje, ekologinėje ar kultūros politikoje. O jeigu tokių pasiūlymų ir atsiranda, didžioji visuomenės dalis jau nebetiki, kad pažadai bus įgyvendinti.
Dažniausiai tai, kas pažadėta, ir neįgyvendinama. Ir ne vien dėl mokesčių. Neįgyvendinama ne todėl, kad siūlytojai, partijų programų rašytojai, yra apgavikai. Sparčiai kintančios gyvenimo aplinkybės vis dažniau sukuria anksčiau nenumatytas situacijas. Nuo gamtinių iki socialinių.
Tiesą sakant, nežinome, ar koronavirusas yra gamtos, ar žmogaus sukurtas produktas, bet jau dvejus metus tik šia problema visame pasaulyje ir gyvename. Pandemijos bangos skalauja politinę erdvę ir niekas negali nuspėti, kada ir kuo tai pasibaigs. Jeigu apskritai pasibaigs. Įvairių apokaliptinių teorijų daugėja.
Nesunku įsivaizduoti būsimųjų bet kokio lygio rinkimų į valdžią išvakares. Ką pasiūlyti visuomenei? Geriau organizuoti kovą su iššūkiais negu buvusieji? Žinoma, jeigu iššūkiai nuspėjami.
Klimato kaita mokslininkų aptariama net su galimomis pasekmėmis, bet kol kas tai menkai atsispindi politikų pasirengime organizuoti visuomenės gyvenimą.
Po grėsmingų potvynių suabejota vokiečių įžvalgumu ir pasirengimu įspėti visuomenę apie pavojų. Abejoju, ar tokią anomaliją buvo įmanoma nuspėti.
Mes dar nežinome, kas laukia kitų vandeningų valstybių, Lietuvos taip pat.
Gamta tampa Damoklo kardu virš pasaulio politikų galvų. O kaip su kitomis tarsi nuo žmogaus valios ir proto priklausomomis gyvenimo sritimis? Deja, kažkas panašaus į gamtos iššūkius. Visai arti, kai gyventojų pasaulyje padaugės pusantro milijardo. Beje, daugiausia Kinijoje, Indijoje ir aplinkui.
Daugėjant gyventojų – ir problemos dėl atitinkamos gyvenamosios erdvės, ir pragyvenimo išteklių. Tai neišvengiama grumtynių ir konfliktų tarp valstybių arena.
Daug priežasčių yra karams kilti, bet didieji susipriešinimai vyksta dėl išteklių, dujų, naftos vamzdžių ir tai, kas vadinama nacionaliniais interesais. Karų pasekmės akivaizdžios – nesulaikomas žmonių judėjimas iš konfliktinių zonų į ramesnes, turtingesnes. Migracija ir yra savos rūšies potvynis.
Tiesa, skirtingai nuo gamtos anomalijos, tai galima numatyti, bet reta valstybė, į kurią migruojama, tam iš anksto pasiruošia.
Nesiruošė tokiam atvejui ir Lietuva, nors nežinau, ar ankstesnėms valdžioms dėl to reikėtų priekaištauti. Buvo tikima, kad ypatingomis sąlygomis iš savo kraštų iškeliavusiems yra tiesesnis ir patogesnis kelias į gerovės valstybes negu per Lietuvą. Mes žinome, kokios valstybės, tiksliau, kokių valstybių pastangomis atsirado lietuviškas „takas“, bet ir jam susiaurėjus situacija mažai pasikeis.
Prezidentas G.Nausėda pasielgė išmintingai pasirašęs Seimo priimtas pataisas dėl migrantų teisių ribojimo. Priešingu atveju būtų rimtas konfliktas tarp prezidento ir Seimo, o to ir laukia labai artimai su organizuota migracija susiję kaimynai.
Nedera nė valandėlei pamiršti, kad pabėgėlių srautų organizatorių tikslas paprastas – išlaidos, nervai ir vidinis nepasitenkinimas tarp institucijų mūsų valstybėje.
Suprantama, galima ir reikia kalbėti apie žmogaus teises, bet negalima nematyti realios situacijos. Seimo priimtos pataisos yra adekvačios.
Be to, tai žinia srautų organizatoriams ir patiems migrantams, kad laukia ne promenada. Pataisos dalį nelegaliai atvykusiųjų atbaidys, tačiau didesnė dalis vadovausis posakiu: blogiau nei savose valstybėse vis tiek nebus.
Iškilus tokiai problemai paprastai pasitelkiamas stebuklingas žodis „strategija“. Lietuva migracijos strategijos neturi, politika šiuo klausimu vienadienė, ir abejoju, ar ateityje bus kitaip. Priežastis suprantama – strategijų nėra kam kurti. Kol kas politika paprasta – užkimšti spygliuota viela (ji kažkodėl lyriškai vadinama koncertina) tuščius sienos tarpus. Spygliuota siena nuo migracijos negelbės, tik meškas ir gyvūnų globėjus erzins.
Nors ir užtrukusios, į Baltarusiją slenka rimtos politinės ir ekonominės reformos. Tie, kurie atidžiau stebi įvykius, nesunkiai permainų pamatys ir pačioje režimo struktūroje. Nebūtinai esminės permainos turi vykti pagal žinomus žodžius „pasaulį seną suardysim“. Tai, kas keisis mūsų kaimynėje, gali visiškai neatitikti mūsų įsivaizdavimo ir net nepatikti, tačiau tai jau bus erdvė, kurioje bus įmanoma judėti, organizuoti, kurti išmaniąją politiką. Tuo sudėtingu laikotarpiu svarbiausia Lietuvai kulkosvaidžiu nepersišauti kojų.
Lietuvos ir Baltarusijos ekonominiai ryšiai dar nenutrūko, pagrindinė tranzitinė arterija pulsuoja, tad reikia tik gerai apgalvotos politikos, kaip toliau elgtis. Savaime suprantama, buvo, yra ir bus radikalių pasiūlymų. Mano manymu, kirsti iš peties visada suspėsime. Diktatoriai irgi turi žmogiškųjų silpnybių, ypač kai pradeda galvoti apie savo pačių likimą.
A.Lukašenkos pareiškimus geriausia stebėti gyvai, atkreipiant dėmesį į gestikuliavimą, kuriuo pasakoma daugiau nei žodžiais.
Naujausiame grasinime Lietuvai „teroristais“ – akivaizdūs desperacijos požymiai. Užuomina apie „pagalbą“ Lietuvai dėl nelegalų, bet „ne neatlygintinai“ visiškai nereiškia – duokit pinigų. Jis ir pats Lietuvai jų gali duoti. Problema kur kas didesnė.
