Sulig Seimo rudens sesija oficialiai prasidėjus naujajam politiniam sezonui neteko ilgai laukti, kol ragus vėl surems valdančioji dauguma ir Prezidentūra.
Pirmasis apsižodžiavimas šįkart įvyko pastarosios iniciatyva. Šalies vadovo vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais A.Skaisgirytė viešai išrėžė, jog Vyriausybė nelegalių migrantų iš Baltarusijos krizę ėmė valdyti tik po labai aiškaus prezidento G.Nausėdos pokalbio.
Pasak A.Skaisgirytės, iki tol valdantieji buvo sutrikę, blaškėsi ir nežinojo, ką daryti, o viskas pasikeitė po to, kai G.Nausėda sušaukė Valstybės gynimo tarybos posėdį.
Esą būtent prezidentas labai aiškiai, konkrečiai ir primygtinai išdėstė, kad nelegalus reikia pradėti apgręžti pasienyje, be to, reikia ten statyti tvorą.
Atsako ilgai laukti nereikėjo. Premjerė I.Šimonytė pareiškė nesėkmingai mėginanti atsiminti tą „aiškų pokalbį“.
Ji pareiškė, jog viliasi, kad kiti politikai, o ypač jų vardu kalbantieji vertina savo nuopelnus kovojant su nelegalų krize su tinkamu saiku.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius L.Kasčiūnas buvo kur kas tiesmukiškesnis ir griežtesnis – esą Prezidentūra ne tik neragino imtis tokių ryžtingų veiksmų, bet net ir prieštaravo vadinamajai neteisėtų migrantų apgręžimo politikai.
Tuo metu vidaus reikalų ministrė konservatorė A.Bilotaitė išrėžė, jog Prezidentūra mėgina pasišildyti šlovės spinduliuose – suprask, Vyriausybė suvaldė nelegalų iš Baltarusijos krizę, taigi šalies vadovas dabar bando iš jos pasisavinti reitingų taškus.
Valdančiųjų susierzinimą nesunku suprasti, juolab kad jis daugiausia pagrįstas.
Juk jie jau kuris laikas Prezidentūrai bent viešai mėgina demonstruoti, jog ne tik nenori didinti tarpusavio įtampos, bet ir net norėtų ją sumažinti.
Suprantama – dešinieji mato, kad būtent atviras karas su šalies vadovu tapo viena Vyriausybės bei visų valdančiųjų reitingų kritimo priežasčių.
Pati I.Šimonytė kitą dieną puolė švelninti retorikos ir net dėkojo G.Nausėdai už paramą valdant krizę.
Kad ir kaip būtų, Prezidentūros savigyra išties neatrodo objektyviai pagrįsta – labiau knieti tikėti ne A.Skaisgirytės, o L.Kasčiūno pareiškimais.
Juk siaučiant nelegalų krizei prezidentas ar jo komanda bent viešai nedemonstravo aiškios politinės lyderystės, o kartais net griežtai kritikavo valdančiųjų žingsnius.
Antai G.Nausėdos vyriausiasis patarėjas vidaus politikos klausimais P.Mačiulis skelbė, jog Seimo daugumos priimtos įstatymų pataisos, supaprastinančios ir paspartinančios nelegalų sugrąžinimo į kilmės šalis procedūras, žmogaus teises ir tarptautines sutartis „išmetė į šiukšlių dėžę“.
Negalima pamiršti ir to, kad realų darbą valdant krizę dirbo ne vien ir ne tiek politikai, kiek valstybės jėgos struktūros, o tas darbas tiesiog privalėjo būti komandinis ir visos institucijos turėjo dirbti ranka rankon.
Taigi dabartinis Prezidentūros uodegos pasikėlimas išties atrodo nekaip žvelgianti ne vien iš valdančiosios daugumos bokštų.
Vis dėlto tuo pagrįstai besipiktinantys valdantieji ir patys perlenkė lazdą.
Pirmiausia – A.Bilotaitė, skalambijusi apie „šlovės spindulius“. Jai atkirtusi A.Skaisgirytė buvo teisi retoriškai klausdama, apie kokią šlovę kalbama.
Juk apie migrantų krizę daugių daugiausia galima pasakyti tik tai, jog ji valdoma ar apvaldyta, bet toli gražu ne suvaldyta ar juolab įveikta.
Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka ir už jo stovinti Rusija gali bet kurią akimirką atnaujinti antpuolį, be to, vėl ėmė grasinti narkotikų ar ginklų kontrabanda.
Negana to, vis aštresnis tampa klausimas: o ką Lietuva darys su tais daugiau nei 4 tūkst. migrantų, kurie vis dėlto prasmuko į mūsų šalį?
Vis labiau aiškėja, ką buvo galima prognozuoti nuo pat pradžių, – daugumos atvykėlių, ko gero, nepavyks išsiųsti atgal.
Taigi teks juos arba paleisti į Lietuvos, o kartu – į visos Europos Sąjungos teritoriją arba toliau laikyti uždarytus neribotą laiką.
Pastarąją galimybę kai kurie politikai jau siūlo įteisinti naujomis įstatymų pataisomis.
Tačiau neabejotina, kad toks veiksmas įpliekstų ES kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų ugnį. O ji jau pradeda vis stipriau rusenti ir be to.
Nors Lietuva vis dar džiaugiasi ES viršūnių ir pagrindinių Bendrijos valstybių parama kovai su nelegalia migracija iš Baltarusijos, jau ima sulaukti ir vis daugiau toliau savo kiemo nematančiųjų priekaištų, ir abejonių, ar tai europietiška ir humaniška.
Galimų nemalonumų ženklu galima laikyti ir keistai mįslingą kelių afganistaniečių pabėgėlių istoriją.
Esą šie užsieniečiai tai dingo iš Lietuvos, tai vėl čia atsirado, o Europos žmogaus teisių teismas Lietuvai jau nurodė jų neišsiųsti.
Apie tai, kad medalius už krizių įveikimą kabintis, švelniai tariant, gerokai per anksti, pastaruoju metu vis labiau primena ir pandemija – didėjantys naujų užsikrėtimų ir mirčių skaičiai.
Šią savaitę premjerė I.Šimonytė svarstė, jog nesuvaldytas virusas gali palaidoti ne tik galimybių pasą, bet ir priversti keisti pandemijos valdymo politiką.
Ar neteks skelbti ne vien „nepaskiepytųjų karantiną“, kuris iš esmės yra jau dabar, tačiau vėl suvaržyti visos visuomenės gyvenimą?
Horizonte šmėžuojant naujoms grėsmėms aukštų valstybės pareigūnų žodžių karai dėl medalių atrodo gana apgailėtinai.
