Paprasčiau – visa žmonių visuomenių istorija nuolat kartoja tam tikras tipines situacijas.
Negąsdinsiu skaitytojo, neįrodinėsiu, kiek teorija teisinga ar klaidinga, juolab kad to ir nesugebėčiau padaryti.
Kovidinei apniukusiai atmosferai praskaidrinti pateiksiu du tekstus.
Pirmas tekstas: „Lietuvos visuomenė gyvai susidomėjo sportu; tai mes matome iš gausingo lankymosi futbolo rungtynėse...
Visa tai labai gražu ir džiugu. Bet šį kartą reikia pakalbėti apie tuos svarbius reikalus, kurie jau yra primiršti ar galbūt nenorima prisiminti.
Kiek jau kartų buvo rašyta, kalbėta, diskusijų kelta, o viskas vėjais prašvilpė. Kas, ko trokštama? Stadiono, gerbiamieji, žmoniško stadiono.
Gėda mums pagaliau prieš kaimynus, gėda prieš svečius, gėda patiems prieš save... Reikia vieną kartą su tuo baigti... Jau į stadioną patekti reikia mažiausiai valties. Molynas nežmoniškas, automobilių išminkytas, išvagotas. Nei takelio, nei kelio... Aikštė nelygi. Aplink įvairūs kalneliai, kloneliai ir kitokios rūšies sąšlavinėliai; kai kada (pav., per rungtynes su švedais) net karvutė vaikštinėja, žolelę gromuluoja...
Latviai, estai toli paliko mus šiuo požiūriu, jie turi net po kelis stadionus.... Mes reikalaujame pagaliau bent vieno žmoniško stadiono, žmoniškos tvarkos.“
Antras tekstas: „Ar tikrai tauta, kuri dievina krepšinį, turi būtinai nekęsti futbolo? Kodėl Vilnius nugriauti „Žalgirio“ stadioną sugebėjo per porą metų, o pastatyti nacionalinio neišgali ir per tris su puse dešimtmečio? Kodėl ant futbolo vejos reikalaujame profesionalaus žaidimo galva, o tokio pat žaidimo vardan futbolo, tik ant parketo, – jau nebe? Ar tikrai 131 vieta pasaulio futbolo reitinge atitinka ambicingos, atakuojančios Lietuvos savimonę?“
Pirmasis tekstas, pasirašytas „Futbolo mėgėjo“, išspausdintas „Lietuvos aide“ 1932 m. rugsėjį. Antro teksto „Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa ligos istorija“, paskelbto 2020 05 06 „Kauno forume“, autorius A.Karalius.
Laiškai įvairioms redakcijoms dėl nacionalinio stadiono tikriausiai jau į Raudų sieną nebetilptų. Lyg mitinis užkeikimas – valdžios sujuda, sukruta ir vėl stop.
Architektas A.Karalius pasakoja: „Kai studijavau VISI (VGTU) paskutiniame architektūros kurse, teko atlikti praktiką savo mokytojo A.Nasvyčio studijoje MSPI.
Visa studija sušilusi triūsė prie 30 000 vietų stadiono ant Šeškinės kalvų konkursinio projekto.
Netrukus A.Nasvytis su architektūriniais bendraautoriais konkursą laimėjo, bet euforijos nebuvo.
Bijau, kad nebūtų kaip su viešbučiu „Lietuva“, kurį man statė 20 metų, nuogąstavo A.Nasvytis.“
Nušluoti nuo žemės paviršiaus „Žalgirio“ stadioną buvo klaida. Kita vertus, sporto visuomenė procesą stebėjo pasyviai.
Stadionas buvo tapęs organine Vilniaus dalimi, gerai atrodantis iš visų pusių.
Kiek teko asmeniškai patirti, ten buvo visiškai neblogos sąlygos daugeliui sporto šakų.
Patobulintas stadionas galėjo stovėti „amžiais“. Panašių statinių ilgesys nebūtinai yra sovietinis ilgesys.
Dabartinis vaizdas vietoj buvusio stadiono irgi neprastas, bet toks šiais laikais gali išdygti per pusmetį bet kokioje miesto dalyje. Švarus, blizgantis ir be istorijos. O štai nukėlus skulptūras vaizdelis ant Žaliojo tilto tikrai nekoks. Nykiau ir nesugalvosi. Niekas nieko nesukūrė.
Smetoninį „Lietuvos aidą“ (tautinės minties dienraštį) įdomu pavartyti ne vien dėl futbolo mėgėjo sielos šauksmo apie stadione besiganančias karves.
Aptariamos ir kitos nerimą keliančios temos.
Pavyzdžiui, kaip ruošiamasi Dainų šventei. Jaudinamasi dėl mažėjančios lietuviškosios dalies, kai per daug pradedama žavėtis „svetimomis“ dainomis, o mokiniai katastrofiškai nebemoka liaudies dainų, nes ir jų mokytojai vis labiau abejingi savo kultūros paveldui.
Konkretus konservatoriškas straipsnis.
Dabartiniai Lietuvos politikai, pasivadinę konservatoriais, tokių publikacijų neorganizuoja. O kita vertus, neturi ir kur.
Cituojamame dienraštyje radau ir aptariamų platesnių politinių temų.
Minimas dienraščio numeris pasirodė po ypatingo įvykio Vokietijoje – paleistas Reichstagas, naciai žygiuoja į valdžią.
Skaitydamas vis laukiau lietuviško komentaro – blogai tai ar gerai, kas vyksta, daugelio požiūriu, Lietuvai reikšmingoje valstybėje.
Pagaliau komentarą užtikau. Anoniminis Eltos apžvalgininkas dėsto: „Taigi Vokietijos vidaus padėtis, Reichstagą paleidus, nepaaiškėjo ir vyriausybės būklė nepalengvėjo. Atvirkščiai, ateitis pasilieka labai neaiški ir šiandien sunku pasakyti, kur likimas Vokietiją nuves.
Viena tik aišku, kad parlamentarizmas Vokietijoj savo amžių atgyveno. ... Buvęs Reichstagas... moka tik griauti, o ne kurti, tai pas ne vieną vokietį turės kilti klausimas: kam Reichstagas reikalingas?“
Tautietis skaitė ir ūsą kraipė: o kur Lietuva pasuks, kai jau penkeri metai nebėra parlamento.
Reikia tikėtis, jog istorijoje šis epizodas nebepasikartos ir nepatvirtins filosofo G.Vico „corsi e ricorsi“ teorijos.
