Situacija prašyte prašosi kietos rankos. Kodėl dėl antivakserių, kad ir kiek jų būtų, turi kentėti visa visuomenė? Laukiame ypatingosios padėties, komendanto valandos? Kad nudardės pakalnėn Vyriausybė – negaila, kur kas blogiau, jog ją pakeitusioji jau nieko nebegalės padaryti, nebent kapinių plotus padidinti.
Rimtai skambant pavojaus varpams keistai atrodo naujos partijos kūrimas opozicijos žemėvaldoje. Opozicijos kalbėjimas politiškai pateisinamas: „Mes dar vasarą sakėme, kas laukia rudenį ir žiemą.“
Žinoma, džiaugtis įžvalgomis natūralu, bet pavojinga situacija bloga ir pačiai opozicijai, ir valstybei. Reikia bendrų veiksmų, nes antivakserių yra ir politinėje dešinėje, ir kairėje, ir centre.
Mano manymu, Lietuvoje šiuo metu reiškiasi posovietinio anarchizmo, paremto įtarumo bet kam principu, fenomenas. Bet reiškinys ne lietuviškas, plačiai žinomas pasaulyje. Ir ne tik bemokslių sluoksniuose.
Vienas Nobelio premijos laureatas medicinos mokslų srityje daugelį metų aiškino, jog Antrasis pasaulinis karas kilo dėl prekybos vaistais konkurencijos.
Tolygiai spartėjantiems užsikrėtimams liūdnomis pasekmėmis gresia ir vidaus reikalų ministrės A.Bilotaitės žinia, jog Baltarusijoje jau dirbtinai sukaupta apie 8–9 tūkstančius migrantų.
Nors ir susidūrę su efektyviai veikiančia Lenkijos, Lietuvos, Latvijos apgręžimo politika, jie neketina grįžti į savo šalis ir juo labiau likti Baltarusijoje, kurios diktatorius ne tam ir pasikvietė.
Prasiskverbianti informacija sako, jog ruošiamasi lemiamam sienos šturmui, kuris turėtų įvykti iki pirmų rimtų šalčių. Tam bus pasitelkti teroristai.
Reikia tikėti, jog Lenkijos, Lietuvos, Latvijos žvalgybos nesnaudžia. Tačiau A.Lukašenkos ir už jo stovinčiųjų tikslas daug platesnis, nei paversti ES pasienio valstybes migrantų pereinamaisiais kiemais. Sumanymas gudrus – su hibridine ataka susiduriančioms valstybėms keičiant migracijos politiką supriešinti jas su ES nuostatomis pabėgėlių atžvilgiu. Norom nenorom iškils teisės viršenybės problema.
Lenkijos prezidento A.Dudos vizitas į Lietuvą priskirtinas prie reikšmingų pastarųjų dienų įvykių. Dabartinė Lenkijos valdžia ginče su Briuseliu ieško šalininkų.
Lietuva iki šiol laviruoja, net užsimenama Lenkijai būti tarpininke, bet prieš prasidedant Europos Vadovų Tarybos susitikimui, kuris įtraukė į darbotvarkę „Lenkijos sprendimą“, aiškiai deklaravo, jog be išlygų laikosi ES teisės viršenybės nacionalinių įstatymų atžvilgiu.
Skirtingai nei tenka girdėti iš kai kurių kitų ES šalių, Lietuva nepasmerks Lenkijos dabartinių sprendimų, bet tarpininke irgi netaps. Lenkija savo ruožtu, net sušvelninusi kalbėjimo toną, užimtos pozicijos nekeis.
Sunku prognozuoti, kokia šio ginčo dėl teisės viršenybės ateitis, tačiau viena jau aišku – didesnės ES integracijos, ne tik ekonominės, bet ir politinės, nebus. Vadinasi, ne vienus metus puoselėjama ES viltis tapti viena galingiausių pasaulio geopolitinių veikėjų tolsta.
Besibaigiančią savaitę apžvalgininkai aptarė ir Rusijos sprendimą uždaryti savo atstovybę prie NATO Briuselyje. Visiškai nenustebau. Jokio dialogo tarp Maskvos ir NATO jau seniai nėra, taigi beprasmės ir tarpinės struktūros. Jei prireiks, Rusija ir Amerika, kuri faktiškai ir yra NATO, pasikalbės tiesiogiai. Pavyzdžiui, pastaruoju metu JAV ir Rusija rengia bendrą kibernetinio saugumo programą, kuri atsispindės JTO rezoliucijoje.
Tačiau apie santykių atšilimą kalbėti anksti.
Tiesą sakant, prie Rytų ir Vakarų įtampos žmonės pradeda priprasti kaip prie buitinės kasdienybės ir tikriausiai labai nustebtų informaciniame lauke išgirdę švelnesnių tonų tekstą. Pasibaigus kariniams mokymams „Zapad“, po kurių Suvalkų trikampis išliko sveikas ir neokupuotas, grėsmingi tekstai persimetė į energetiką.
Dujų kainos astronominės, bet nesant šios srities žinovu labai sunku suprasti, kas dėl to kaltas. Iš Europos Parlamento tribūnos skrieja prakeiksmai Maskvai, tačiau tuo pat metu Vokietija pripažįsta, jog Rusija tiekia dujas pagal sutartis.
V.Putinas aiškina net sutinkąs padidinti dujų tiekimą. Savaime suprantama, juo niekas netiki ir net žiniasklaidoje viso situacijos paaiškinimo neperteikia.
Gal tas paaiškinimas ir kreivas, bet vis tiek jį reikia bent žinoti. Įtariama, jog krizė iš dalies susijusi su Kremliaus noru pagreitinti „Nord Stream-2“ veikimą.
Mano manymu, čia net įtarti nereikia – natūralu, jog baigus projektą norisi kuo greičiau paleisti jį dirbti. Ir Vokietija to siekia. Kita vertus, visiškai neaišku, kodėl suskystintosios dujos neplaukia laivais į Europą iš JAV.
Tai gal Vokietija labai įžvalgi buvo imdamasi kažkodėl ir Lietuvoje kritikuojamo projekto? Sutinku, jog projektas yra smūgis Ukrainai.
Tačiau jeigu nusileistų ateivis iš gyvybe įtariamos planetos, labai nustebtų stebėdamas situaciją Ukrainoje: šalis kariauja su Rusija, dieną naktį ją deda į šuns dienas ir kartu reikalauja, kad Rusijos dujos būtinai tekėtų per jos teritoriją.
Beje, visagaliame internete užtikau keistą tekstą, kuriame Ukrainos parlamento komiteto, užsiimančio energetikos klausimais, pirmininkas A.Gerusas priekaištauja Lietuvai, jog ši, agituodama Ukrainą nepirkti elektros iš Baltarusijos, pati iš tikrųjų ją perka.
Jeigu deputatas klysta, gal jam reikėtų paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.
