Toks nutarimas priimtas pritariant visoms politinėms jėgoms.
Regis, Lietuvos politikai geba sutarti ir dirbti vieningai tik iškilus realiai didžiulei grėsmei valstybės saugumui. Taip ir nutiko šį kartą, nors tai reta išimtis nuolatinių ginčų draskomam Seimui.
Ką per metus pavyko nuveikti iš trijų skirtingos politinės orientacijos partijų sulipdytai valdančiajai koalicijai?
Neminint kasdienių kiekvienam Seimui įprastų teisės aktų, gausiu derliumi valdantieji negali pasigirti. Pradėdami kadenciją jie žadėjo, kad pirmiausia stengsis pagerinti prastą ir vis žmonių akyse prastėjantį Seimo įvaizdį.
Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad kol kas to nepavyko padaryti, – naujausios apklausos duomenimis, Seimu pasitiki vos 11 proc. žmonių, o nepasitiki net 55,5 procento.
Žinoma, panašiai visuomenė žvelgė ir į ankstesnių kadencijų seimus, bet dabartiniai valdantieji tvirtino, kad jie pakeis padėtį, nes dirbs skaidriai ir efektyviai, neįsivels į jokius skandalus.
Skandalų išvengti nepavyko, nors jie daugiau siejami su opozicijos veikla.
Pirmiausia didžiausios opozicinės Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis R.Karbauskis atsisakė Seimo nario mandato, bet pasiskelbė šešėlinės vyriausybės vadovu.
Konservatorių frakcijos narys M.Maldeikis pasiskundė teisėsaugai, kad jį mėgino papirkti darbiečio M.Puidoko padėjėjas ir Seime darydami kratą Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai naudojo jėgą prieš šį parlamentarą. Taigi rietenų ir užgauliojimų Seime nė kiek nesumažėjo.
Nuo pirmųjų šio Seimo darbo dienų brendusi vidinė valstiečių nesantaika baigėsi skilimu, kai 10 jų parlamentarų buvusio premjero S.Skvernelio vedami sukūrė savo frakciją, prie kurios prisijungė ir trys Mišrios grupės bei vienas Regionų frakcijos narys.
Tai susilpnino opoziciją, jos lyderis S.Skvernelis prarado šį postą, o dar ir naujos vedlės V.Blinkevičiūtės vadovaujami ir smarkiai reitingus išauginę socialdemokratai laikosi atokiai nuo kitų opozicinių frakcijų.
Matyt, opozicijos susiskaldymas – viena svarbiausių priežasčių, kodėl valdantieji kol kas nesunkiai išlaiko savo rankose valdžios vadžias, nepaisant smunkančių reitingų, jaučiamo smarkaus visuomenės nepasitenkinimo padėtimi šalyje, vidinių ideologinių nesutarimų.
Nesutarimus valdančiųjų gretose itin gerai atskleidė pirmiausia esminius Laisvės partijos vertybinius įsipareigojimus jos rinkėjams atspindintis ilgai rengtas ir Seimo pritarimo net ir pirminėje stadijoje nesulaukęs Partnerystės įstatymo projektas.
Prieš šeiminiams santykiams artimą vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimą balsavo ir dalis konservatorių, ir net kai kurie Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovai.
Nepaisant liberalų pastangų, Seimas neratifikavo ir Stambulo konvencijos.
Iš Laisvės partijos iniciatyvų tik nedidelio kiekio narkotikų dekriminalizavimo įstatymas po pateikimo sulaukė parlamentarų palaiminimo. Deja, ketvirtadienį Seimas nepanaikino baudžiamosios atsakomybės už nedidelio kiekio narkotinių medžiagų įsigijimą ir turėjimą, už atitinkamas įstatymų pataisas balsavus 61 parlamentarui, prieš buvo 58, septyni susilaikė.
Tačiau dėl vidinių nesutarimų stringanti įstatymų leidyba nesuskaldė valdančiosios koalicijos ir dar nematyti jokių požymių, kad tai galėtų greitai įvykti.
Kai kurių politikos ekspertų nuomone, rugpjūčio 10 dieną vadinamojo Šeimos maršo dalyvių prie Seimo išprovokuotos riaušės ne tik išgąsdino, bet ir sutelkė valdančiosios koalicijos politikus ir jie sugeba nesusipykti net nesutardami daugeliu klausimų.
Bet žadėtos reformos buksuoja. Pavyko pasirašyti tik dar valstiečių rengtą partijų susitarimą dėl švietimo, bet kada galima tikėtis konkrečių pokyčių ir koks bus jų poveikis, dar visiškai neaišku.
Tiesa, valdančioji koalicija gali teisintis objektyviomis priežastimis, kodėl ir toliau valstybė rieda ant senųjų bėgių ir net jų remonto per metus nesulaukta. Tai net trys nuo Lietuvos mažai priklausančios krizės – koronavirusas, migrantų antplūdis, o pastaruoju metu dar ir sumaištis energetikos rinkoje.
Su pandemija teko galynėtis ir ankstesnei valdžiai. Krinta į akis, kad dabar valdančioji dauguma remia panašius ar netgi griežtesnius suvaržymus, už kuriuos anksčiau pliekdavo skiepų dar neturėjusią valstiečių valdžią.
Nepaisant draudimų ir skatinimo priemonių, epidemiologinė padėtis dabar blogesnė nei prieš metus ir dėl to valdžia turėtų kaltinti ne vien prieš skiepus nusistačiusią visuomenės dalį, bet ir save.
Valdančiuosius iš dalies gelbėja tai, kad, nepaisant vienos prasčiausių ES epidemiologinės padėties Lietuvoje, ekonomika sparčiai auga, atlyginimai kyla ir tai silpnina didžiausios Bendrijoje, net 6 proc. siekiančios infliacijos poveikį žmonėms.
Kylanti ekonomika, ES skiriami ūkio gaivinimo pinigai leido parengti socialiniu požiūriu gana dosnų kitų metų biudžetą – didinti pensijas, neapmokestinamųjų pajamų dydį, kelti minimalų atlyginimą.
Tai turėtų kiek sušvelninti krizių išvargintos visuomenės pasipiktinimą valdžia, bet augančios energetikos, žaliavų kainos, migrantų antplūdžio grėsmė ir neaiški epidemiologinė ateitis gali pristabdyti ekonomikos augimą. O plano, kaip tuomet reikėtų suktis, šis Seimas, atrodo, neturi.
