Valdžios viršūnėse tebetvyrant įtampai dėl prezidento ir valdančiųjų santykių opozicija ėmėsi pandemijos viralo.
Valstiečiai žadėjo trenkti interpeliaciją net pačiai premjerei I.Šimonytei, vis dėlto pagaliau nusitaikyta laipteliu žemiau – į bene daugiausia dirbantį sveikatos apsaugos ministrą A.Dulkį.
Seime greitai surinkti 43 opozicijos frakcijoms priklausančių Seimo narių parašai po interpeliacijos tekstu.
Jame – lavina klausimų forma pateiktos kritikos ministrui, kuri pylėsi nuo pat Vyriausybės kadencijos pradžios.
Ministrui primintos jo pagyros dėl daugiau kaip šimto punktų plano, kaip sudoroti pandemiją, blaškymasis dėl vakcinų, buksuojanti skiepijimo kampanija, dažnai padrika ir nesuprantama pandemijos valdymo politika bei komunikacija, absurdiškai užsitęsusi bevaldystė ministerijai pavaldžiose įstaigose.
O ir pačioje valdančiojoje daugumoje apstu įvairiausios įtampos – valdantieji sveikatos apsaugos ministrą irgi vertina toli gražu ne itin teigiamai.
Apie kūnu virtusius grasinimus nuversti bene labiausiai kritikuojamą (tiesa, dažniausiai nepagrįstai) šios Vyriausybės ministrą galima pasakyti tą patį, ką ir apie anksčiau rengtas interpeliacijas – greičiausiai ji bus nesėkminga.
Valdančiosios koalicijos lyderiai ir pati Vyriausybės vadovė I.Šimonytė, kurios asmeniniu rūpesčiu A.Dulkys ir gavo postą, žinoma, padarys viską, kad Seimo dauguma maksimaliai susitelktų.
Bet tai puikiai suvokianti opozicija, kaip visada tokiais atvejais, žaidžia nepralaimimą žaidimą – iki užkimimo išvanos valdžią prieš televizijų kameras. Juolab kad ir atmosfera itin palanki.
Mat Vyriausybė vėl sugrįžo prie tam tikrų sričių darbuotojų privalomo skiepijimo idėjos.
Jei ji bus įgyvendinta, tai sukels daug didesnę aistrų bangą nei pataisos, numatančios, kad nesiskiepijantieji turi patys mokėti už testavimą.
Dar viena aistrų banga – dėl planų įvesti galimybių pasą ir vaikams nuo 12 metų. Ant šios bangos keteros – ir valstiečių atstovai, pavyzdžiui, aktyvi partijos narė V.Jankauskaitė-Milčiuvienė, organizuojanti „basų mamų“ akcijas prie Prezidentūros.
Pagaliau Seime šiuo metu vyksta ir batalijos dėl svarbiausio kitų metų dokumento – biudžeto, dėl kurio valdžią pliekia ne tik opozicija, bet ir kai kurie nepatenkinti saviškiai.
Visa tai, aišku, akylai stebi viltingai blizgančios Prezidentūros akys. Interpeliacija Seime ir galimas slaptas balsavimas, iki kurio valdantieji savo ruožtu stengsis neprieiti, – auksinė proga Prezidentūrai patirti saldų keršto Vyriausybei jausmą.
Gali būti, kad G.Nausėdos komanda – ne tik proceso Seime stebėtojai, bet ir aktyvūs dalyviai.
Apskritai viršūnių karas, regis, tapo ilgalaikis ir garantuotas visai likusiai prezidento ir šių valdančiųjų kadencijai. Be to, jis apima daugelį sričių.
Juk, tarkime, vis daugiau pagrindo spėti, kad Prezidentūros ir Vyriausybės vienybė dėl politikos Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu – tik išorinė.
Seimo opozicija jau seniai kartoja tai, ką nori girdėti ir nemaža dalis visuomenės, – esą pati Lietuva išprovokavo Baltarusijos agresiją, užuot mėginusi tartis su kaimynais, o to rezultatas – Minskas dar labiau pastūmėtas į Maskvos glėbį.
Vokietijos kanclerės A.Merkel skambučiai A.Lukašenkai gali tapti puikia proga ir savotišku pateisinimu tą patį atvirai pradėti kalbėti ir prezidentui G.Nausėdai, kuris Minsko diktatoriaus saugojimo nuo Maskvos politiką vienu savo tikslų skelbė dar pačiose dabartinės migrantų krizės išvakarėse.
Apskritai atrodo, kad griežtos konfrontacijos su A.Lukašenkos režimu politika už Prezidentūros sienų niekada nebuvo nuoširdžiai laiminama.
Beje, pastaruoju metu politikos užkulisiuose net girdėti kalbų, kad kai kurie Prezidentūros politiniai šalininkai ragina ją net pradėti slaptas derybas su Minsko režimu rengiantis jį grąžinti į reguliarių kontaktų su visais Vakarais orbitą.
Šie siūlytojai vis kartoja, kad nors Minsko režimas pastūmėtas į Maskvos glėbį kaip niekad giliai, esą sudeginti ne visi tiltai. Taip pat aiškinama, kad jų galutinai sudeginti neva nenori ne tik dalis A.Lukašenkos aplinkos, bet ir pats diktatorius.
Kiek yra pagrįstos ir ar apskritai pagrįstos tokios kalbos bei įžvalgos, labai abejotina.
Bet jei Prezidentūra išties imtųsi tokių bandymų, nesunku įsivaizduoti, kokios pykčio liepsnos apimtų konservatorių kontroliuojamus Vyriausybės rūmus.
O ar Lietuvos karas su Kinija dėl Taivano tam, kad būtų laimėtas pagrindinio strateginio partnerio – JAV – dar didesnis palankumas, – bendras dešiniųjų viršūnių ir Prezidentūros projektas? Taip pat galima įtarti, kad anaiptol.
Vyriausybei po Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymo džiaugiantis tuo, kad JAV ir Lietuva net pradėjo strateginį dvišalį dialogą dėl Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono politikos, nepritarimą tam labiausiai rodo Seimo opozicija.
Štai ir šią savaitę paaiškėjo, kad Seimo valstiečių parlamentarai atmetė Taivano kvietimą oficialiai apsilankyti saloje.
Tuo lyg ir pasakoma Pekinui, kad dabartinė Vilniaus pozicija yra pirmiausia dabartinių valdančiųjų kursas, kuris gali keistis, kai tik po rinkimų pasikeis valdžia.
Prezidentūra čia kol kas laikosi santūriai kaip ir dėl Baltarusijos. Tačiau toks santūrumas dešiniųjų valdžios entuziazmo fone – irgi savotiškas signalas.
Juk Prezidentūra dar nepareiškė savo aiškios nuomonės dėl Užsienio reikalų ministerijos viražų veliantis į didžiųjų šalių konfliktus.
Žodžiu, galima prognozuoti, kad valstybės vežimo ienos į skirtingas puses ims krypti ir šiame užsienio politikos kelyje.
