Andrius Užkalnis. Palikime kitus ramybėje

Palinkėkime vieni kitiems ramybės. Taip sakoma bažnyčiose, ir žmonės linki, apsisukę klauptuose ar stovėdami maldos namų navose po šventais paveikslais, vaizduojančiais Kristaus kančią su kryžiumi ant pečių, o paskui eina į namus ir ten vieni kitiems duoda, ką tik nori, – pamokymus, paskubinimus, moralus, barimus ir apkalbas. Tik ne ramybę.

Andrius Užkalnis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Andrius Užkalnis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2022-01-01 12:51, atnaujinta 2022-01-01 13:13

Pandemija sulaužė įpročius, ir tai labai sveika. Didžioji dalis įpročių yra tiesiog tingus veiksmas, sąlyginis refleksas, kai žmogus į dirgiklį reaguoja išmoktu judesiu kaip gyvūnėlis.

Dabar scenoje perstumdytos dekoracijos, šviesos kitos, taisyklės naujos, ir kiekvienas ėmėme galvoti savo galva, išjungę automatinį režimą.

Ar tikrai man reikia to pasitarimo darbe, jei galima ir kitaip nuspręsti? Ar kam nors bus geriau, jei grūsiuosi prekybos centre, – gal geriau man prekes pristatys kurjeris? O gal geriau kurjeris pristatys prekes net ne į namus, o į paštomatą, nes tada nereikės su niekuo bendrauti, nes man taip smagiau?

Mes, introvertai, pajutome, kad mūsų maldos pagaliau buvo išklausytos. Mes mokame bendrauti, bet nedaug ir ne su visais mėgstame tai daryti. Anksčiau mus vadino užsidariusiais ir tyleniais, spyrė šokti į būrį ir sukti ratelį. Mes visaip išsisukinėdavome. Dabar galime visiems sakyti, kad mes tiesiog sumažinome kontaktinį bendravimą iki minimumo, nes esame atsakingi piliečiai ir stengiamės sumažinti užsikrėtimo riziką. Dabar niekas negali mūsų kaltinti. Dabar pasaulis priklauso mums.

Sulaužyti bendravimo šablonai reiškia ir tai, kad atsirado naujas mąstymas (visai kaip Sovietų Sąjungoje prieš tris su puse dešimtmečio, partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo laikais, tik ten kitus dalykus turėjo galvoje): daugelis pasijuto turintys galią nuspręsti, su kuo jiems norisi bendrauti, o su kuo geriau nereikia. Net šeimos rate.

Nemėgti kai kurių giminaičių nėra blogo charakterio požymis. Tai nereiškia, kad jūs – negeras žmogus. Tai reiškia tik tiek, kad jūs ginate savo asmeninę erdvę ir žinote, kur jos ribos. Tiems giminaičiams juk neatsitiks nieko bloga. Gal jie suras ką nors, kas juos mėgsta. O jei jų niekas nemėgsta, tai juk jų bėda, o ne jūsų.

Didelę gyvenimo dalį kankinausi giminių pasisėdėjimuose, ypač per žiemos šventes, nes ten privalai bendrauti su visais, ir tarp tų visų toli gražu ne kiekvienas teikdavo man džiaugsmą.

Nuo nykios feodalinės giminystės prievolės negelbėjo net šešiolika gyvenimo metų Didžiojoje Britanijoje, nes primesta pareiga ir įbruktas imperatyvas liepdavo parskristi į Lietuvą tuo metu, kai bilietai brangiausi, ir sėdėti prie stalo su dubenimis maisto, dėtis dar karpio ir mišrainės ir kalbėtis su žmonėmis, kurie apie mano gyvenimą nieko nesuprato ir nenorėjo suprasti, ir bambėjo tik tam, kad palaikytų pokalbį.

Vieno dėdės klausimas daugiau nei prieš 20 metų buvo viso lietuviško jautrumo ir kumetyno vertybių eliksyras. Rengiausi iškart po Naujųjų važiuoti į kelių mėnesių komandiruotę Ganoje, Vakarų Afrikoje, kur turėjau kurti naują BBC biurą – ne pati sunkiausia užduotis, juolab kad ir šalis labai nepavojinga ir neagresyvi.

Man dar nė 30-ies nebuvo suėję, buvau visai jaunas vadovas, ir man tas paskyrimas buvo didelis pasitikėjimas. „Tai kodėl jie tave, lietuvį, nusiuntė, negi normalių darbuotojų nerado?“ – klausė tas trečios eilės dėdė.

Atsakiau tąsyk, kad čia toks baisus darbas, kad normalūs, veisliniai anglai dirbti nenori, tai ir siunčia visokius užsienio samdinius, kurie nedrįsta pasipriešinti. Dėdė liko patenkintas.

Tais laikais, pamenu, man sakydavo, kad aš labai negražiai elgiuosi, nes reiškiu nuomonę apie gimines ir jų raginimus valgyti daugiau rūkytos vištos („nejau dėl savęs gaminom?“), ir pranašaudavo – kai suaugsi, susitupėsi, suprasi. Manyje yra kažkas tokio, kad aš daugeliui atrodau jaunas ir nebrandus. Gal mano tekstai kelia jiems tokius jausmus, o gal šiaip gražus atrodau?

Dabar man jau per 50-imt, bet požiūris nepasikeitė. Be to, manau, kad kiekvienas turime teisę švęsti, kaip norime, valgyti, ką norime, o gyvas bendravimas turbūt nėra tokia jau savaiminė vertybė. Jei vaikas ar paauglys mieliau naršo telefone, o ne klauso pasakojimų apie tai, ką šiemet palaidojome ir kas gražiau pašarvotas buvo, tai rodo tik tai, kad tai sveikas vaikas.

Jei vaikui būtų įdomu įkapės ir laidotuvių aplinkybės, tai labai patarčiau jį kuo skubiau parodyti daktarams. Mat buvau vienas iš tų vaikų, kuriems su bendraamžiais būdavo nuobodu, sėdėdavau su suaugusiaisiais, klausydavausi jų pokalbių ir skaitydavau (ir atmintinai mokiausi) ant stalo sustatytų svaigiųjų gėrimų etikečių turinį.

Dar man labai patikdavo farmacijos žinynai (mano amžinatilsį teta Irena buvo farmacininkė), juose mėgdavau skaityti apie psichotropinius ar kitus stipriai veikiančius vaistus.

Žinoma, po viso to užaugau rašytoju. Bet ar tokio gyvenimo norėtumėte savo vaikams?

Dveji metai pandemijos ir ribojimų, draudimų, nuolat perrašomų taisyklių, toks besikeičiančios geometrijos minų laukas, kai nežinai, kur ir kaip rytoj rizikuosi ir kur poryt rasi užrakintas duris, mus išmokė labai teisingų mąstymo krypčių.

Išmokome dažnai savęs klausti – o ko noriu aš? Ko man reikia? Kaip man pačiam bus geriau, įdomiau ir naudingiau? Ne Tėvynei, ne Vyriausybei ir ne masei už langų, o man pačiam.

Juo labiau kad Tėvynė ir Vyriausybė pačios nelabai žino, ko iš manęs pageidauja (na, mokesčių tai visados, šis noras niekur nedingo, bet negali kaltinti ištroškusio šuniuko, kad nori lakti, tokia jo prigimtis, tai ir valstybės mes negalime kaltinti, kad jai reikia pinigų, o ir, skirtingai nei daugelis, aš nemanau, kad valstybė baisiai neatsakingai su mano pinigais elgiasi, valstybė kaip valstybė).

Iš valstybės man beveik nieko nereikia, tik kad kariuomenė gintų, policija saugotų ir padėtų, na, dar skiepų. Iš valdžios tik noriu, kad labai netrukdytų, o ji maždaug taip ir elgiasi. Jaučiuosi, lyg mane būtų palikę ramybėje.

Labai svarbus dalykas – mokėti palikti aplinkinius ramybėje. Kai giminės neprašo patarimo, nepatarinėk.

Net jei tau atrodo, kad geriau jis butą pirktų, o ne nuomotųsi, tu nežinai, kas jam geriau apsimoka.

Jei jis norės tavo patarimo, paklaus. Jei manai, kad suaugę vaikai jau galėtų kurti šeimą, o ne susimetę gyventi su antrąja puse ir kad jiems jau reikia šeimos pagausėjimo, pasilik savo mintis sau. Kai tavo nuomonė bus reikalinga, tau bus pranešta. O dabar palik juos ramybėje – jiems tikrai nereikia atsižvelgti į tavo paprotinimus. Žiūrėk savo reikalų, o savo artimą palik ramybėje.

Keista, bet mes labiau gerbiame daiktus ir įrenginius negu žmones. Pavyzdžiui, jei marškinių etiketėje parašyta – skalbti 30 laipsnių temperatūroje, bandymas juos skalbti 60 laipsnių temperatūroje sulauks griežtų pastabų. Ar neaiškiai parašyta?

Marškiniai nori būti skalbiami drungname vandenyje, jiems bus blogai karštame, gerbk marškinių norą. Ir tikrai tie tekstilės gaminio pageidavimai, lakoniškai išdėstyti etiketėje, yra gerbiami.

Tas pat ir dėl kokio nors termostato, oro kondicionieriaus arba dujų katilo reguliavimo mygtukų.

Jei kas nors iš kontrolės entuziastų pernelyg kišasi norėdamas tiksliau nustatyti temperatūrą, nes jam vis per karšta ar per šalta, galiausiai jam bus riktelėta: „Klausyk, gana, sugadinsi, paskui viskas nusimuš ir sėdėsim be šildymo – palik tą daiktą ramybėje.“

Tik žmogui, kuris yra šalia, tokios pat išminties dažnai nepakanka. Todėl ir kišamės, ir klausinėjame, ir aiškiname, ir visaip tam žmogui brukame savo vandens temperatūrą ar savo šildymo nustatymus (kartais net tiesiogine prasme: „O tau nešalta, nenori megztinio apsivilkti?“ – jei norėtų, apsivilktų), nors protingiausia būtų tiesiog palikti jį ramybėje. Kai palieki kitą ramybėje, ji vėliau persiduoda ir tau pačiam. Ir taip mes gyvensime ramesniame pasaulyje.

Gerų ateinančių metų!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.