Pirmadienį baigėsi terminas ultimatumo, kurį konservatoriai buvo pateikę Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkui Ž.Pavilioniui, – arba jis palieka postą, arba partija išmes jį iš savo gretų.
Bijodamas galutinai palaidoti politinės karjeros likučius Ž.Pavilionis paskelbė, kad traukiasi dėl taikos ir vienybės ne tik partijoje, bet ir visoje šalies valdžioje.
Tačiau tai tik tušti užkeikimai, nes ramybe nė iš tolo nekvepia.
Ž.Pavilionis atsistatydino, „Lietuvos geležinkelių“ vadovas M.Bartuška nukirsdintas, bet skandalą sukėlusio baltarusiškų trąšų tranzito galvosūkis neišspręstas. Ką šalies valdžia ketina konkrečiai toliau daryti? Aiškaus atsakymo į šį klausimą kol kas nėra.
Bet gal URK pirmininko auka padėjo bent šiek tiek sušvelninti prezidento G.Nausėdos ir valdančiųjų konservatorių karą?
Juk būtent Ž.Pavilionis buvo vienas aršiausių Prezidentūros kritikų, o su juo konfliktuojantis partijos lyderis ir užsienio reikalų ministras G.Landsbergis seniai ieškojo tinkamos progos jo atsikratyti pirmiausia dėl to, kad būtų galima sumažinti priešpriešą su šalies vadovu.
Bet G.Nausėda šią savaitę pažėrė tokios kritikos dešiniesiems, kokios retai teko girdėti net praėjusiais metais.
Prezidentas vėl smogė valdantiesiems dėl pandemijos valdymo, kai Vyriausybė įvedė galimybių pasą vaikams nuo 12 metų.
G.Nausėda pateikė ultimatumą – arba kaip vieną šio paso gavimo kriterijų valdžia numato ir greitąjį antigenų testą, arba prezidentas kreipsis į Konstitucinį teismą (KT) dėl galimybių paso vaikams atitikties Konstitucijai.
Tokiu žingsniu šalies vadovas sprendė ir savo asmeninius interesus – kuo labiau įsiteikti prieš valdžią, pandemijos valdymo būdus ir skiepus nusiteikusiems žmonėms, tiesa, visiškai su jais nesusitapatinant.
Juk opozicijos atstovai ir dalis visuomenės prezidentą jau kuris laikas spaudžia kreiptis į KT dėl galimybių paso, kad būtų paspartintas šio klausimo nagrinėjimas.
Vis dėlto G.Nausėda nesiryžo to daryti, tačiau, kaip matome, galimus reitingo nuostolius pasistengė kompensuoti grasindamas Vyriausybei dėl galimybių paso vaikams.
Dar vienas akivaizdžiai į viešuosius ryšius nutaikytas G.Nausėdos pareiškimas – esą turi būti atšaukta nepaprastoji padėtis pasienyje su Baltarusija, kuri buvo įvesta dėl neteisėtų migrantų krizės.
Pastaruoju metu nelegalų srautas išties beveik išseko, bet padėtis vis dėlto lieka gana įtempta, sunku prognozuoti, kaip ji pasisuks. Būtent apie tai kalbėjo ir G.Nausėdai tiesiogiai prieštaravusi konservatorių vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė.
Tačiau minėti nesusikalbėjimai atrodė tarsi švelnūs pasibaksnojimai, palyginti su pragaru, kuris tarp Prezidentūros ir konservatorių užvirė dėl užsienio politikos.
G.Nausėda paskelbė tai, apie ką jau senokai vienaip ar kitaip signalizavo ir jis pats, ir jo aplinka: esą nors Užsienio reikalų ministerija ir derino su prezidentu Taivano atstovybės atidarymo Vilniuje reikalus, neinformavo jo dėl esminio dalyko – kad ji bus pavadinta ne Taibėjaus kaip kitose ES šalyse, o Taivaniečių atstovybe. Pastarąjį pavadinimą šalies vadovas įvardijo kaip klaidą.
Kartu G.Nausėda vėl supliekė G.Landsbergį, tiesa, nepaminėdamas pavardės, tačiau pavartodamas sėdmaišio metaforą – dažnai opozicijos vartojamą pašaipą „Vilniaus elito berniukų“ adresu. Esą tie berniukai tik moka taukšti įsitaisę sėdmaišiuose.
Žodžiu, prezidentas paskelbė, kad ir žingsnis į konfliktą su Kinija dėl Taivano buvo padarytas sėdmaišyje, visiškai nenumačius Pekino reakcijos, jo atsakomųjų keršto Lietuvai veiksmų.
Konservatoriai irgi netylėjo. Jie pirmiausia pareiškė tai, kuo išties sunku netikėti, – visi atstovybės atidarymo planai, taip pat ir pavadinimas, su prezidentu buvo derinti, aptarti.
Juolab kad ir pats G.Nausėda ne kartą viešais pareiškimais yra tai rėmęs, kartu stebėdamasis Kinijos pykčiu ir grasinimais.
Prezidentas čia pat atkirto, jog visą laiką buvęs nuoseklus ir, suprask, viešai šiuos žingsnius rėmė tik dėl to, kad neklibintų bendro visos valstybės užsienio politikos fronto.
Bet galima sakyti, kad šios savaitės pareiškimais šalies vadovas šį frontą tiesiog išsprogdino.
Sujudo ir opozicija. Valstiečių vedlys R.Karbauskis tuoj pat parašė, kad kitas logiškas ir neišvengiamas prezidento žingsnis turi būti G.Landsbergio atstatydinimas.
Be to, anot valstiečių, jie tiesiai kreipsis į Pekiną ir praneš, kad dabartinę Lietuvos poziciją jie atšauktų, jei tik būtų valdžioje.
Bet, opozicijoje esančių socialdemokratų teigimu, nieko atšaukti nereikia, nes per vėlu, negana to, taip Lietuva apsijuoktų prieš visą pasaulį.
Tuo metu konservatoriai rodė pirštu į mūsų šalį dėl Taivano remiančio Vašingtono pareiškimus, taip pat prie jo jau prisidedančius ir Pekiną dėl spaudimo Lietuvai kritikuojančius Berlyną ir Paryžių.
Taigi Kinijos konfliktas dėl Lietuvos rusena ne vien su JAV, bet ir su didžiosiomis ES sostinėmis, nors, tiesą sakant, pastarosiose pasigirsta abejonių, ar verta dėl Vilniaus veltis į tokią priešpriešą.
Tiesa, Taivanas žada Lietuvai šimtamilijonines investicijas kaip kompensaciją už Kinijos padarytus nuostolius.
Bet kokiu atveju Lietuvos laivas, atsidūręs audringuose geopolitiniuose vandenyse, labiau siūbuoja dėl vidaus nesutarimų, o iš šios istorijos neišplauks ne tiktai be ekonominių, bet ir be politinių nuostolių.
Tik kas juos kompensuos?
