O galėjo to ir nedaryti. Juk nieko nekainuoja pasakyti kelis trafaretinius sakinius apie antrąją, politinę, Kinijos sistemos dalį, priminti uigūrus, Tibetą ar Tiananmeno aikštę ir dar kartą pareikšti ištikimybę vertybinei užsienio politikai.
Kaip ekonomistas G.Nausėda gerai suvokia įvykio, kurį ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė pavadino „krizele“, tikrąją reikšmę. Todėl rengiamas pasitarimas su politikais ir verslininkais yra prasmingas, nors saliamoniško sprendimo šiuo klausimu beveik nėra.
Dėl buvusios prezidentės D.Grybauskaitės lengvos rankos į Kinijos ūkį įsimerkę verslininkai turės susitaikyti su neišvengiamais praradimais. Ir artėjant kitiems rinkimams į Seimą pagalvos, ar verta balsuoti nors už kilnią, bet labai jau brangią užsienio politiką. Ir dėl savo patiklumo dar patiems likti kaltais. Taip bent suformulavo europarlamentaras A.Kubilius – esą verslininkams patiems reikėjo susivokti, kas ta Kinija.
Lietuvos žiniasklaidoje kilo diskusija apie vertybinę užsienio politiką. Kol kas nė vienas ja besiremiantis nepaaiškino, ką tai reiškia. O jei ir pradėtų aiškinti, sukluptų jau pradėjęs atsakinėti į pirmuosius klausimus. Kokios tai vertybės ir kaip jų laikymasis atsispindi diplomatiniuose santykiuose su valstybėmis, kurios išpažįsta kitokį vertybių sąrašą?
Pagaliau neetiška ir negarbinga yra ir pati diskusija apie vertybes užsienio politikoje.
Diskusijų dalyviai, kurie kritikuoja dabartinę valdančiųjų užsienio politiką, atsiduria lyg diktatorių ir autoritarinių režimų šalininkų gretose, nors kalbama ne apie pažiūras, o apie priimamų sprendimų konkrečias, ekonomines, pasekmes. O svarbiausia – poveikis režimams gerokai silpnesnis negu žala savo valstybei. Ir vis dėlto nenorima kalbėti apie esmę.
„Taivano trileris“ atsirado ne dėl Lietuvos vertybinės užsienio politikos, o dėl joje dirbančių asmenų noro pagarsėti, tapti žvaigždėmis. Kas žino Latvijos, Estijos užsienio reikalų ministrus? Niekas. Reklama ir šou elementai – Lietuvos užsienio politikoje vis labiau ryškėjanti tendencija.
Galima geranoriškai svarstyti, kad kuo skubiau norintys pasirodyti jauni Lietuvos politikai nenuspėjo galimos Kinijos reakcijos. Tačiau prašant Vakarų įvesti kuo griežtesnes sankcijas A.Lukašenkos režimui neigiamos pasekmės Lietuvos ekonomikai iš anksto buvo neblogai žinomos.
Kilniai galima sutikti, kad kovoje su drakonu herojus gali ir nukentėti, tačiau po pergalės žaizdos pagydomos.
Bet drakonas (A.Lukašenka) vis dar gyvas, o trąšų kainoms Baltarusijoje sukilus net praturtėjo.
Šalies užsienio reikalų ministras G.Landsbergis tik skėsčioja rankomis. Kažkas negerai Lietuvos karalystės užsienio politikoje – vis kažko nenumato arba apsiskaičiuoja. Ar nevertėtų dėl sankcijų A.Lukašenkos režimui iki pavasario palūkėti. Nuojauta sako, jog aukščiausiuose šio režimo ešelonuose bręsta permainos. Geriau pradėti domėtis, kuria linkme jos pasuks.
Prieš akis – ir pasikeitimai daugelyje tolimojo bei artimojo užsienio sričių. Tęsiasi JAV ir Rusijos, Rusijos ir NATO derybos saugumo klausimais. Būtent derybos, o ne nuomonių pasikeitimas. Visos pusės kalbasi remdamosi konkrečia informacija ir pasiūlymais, tegu ir reikalavimų forma. Visuomenė girdi trafaretinius viešus pareiškimus, bet faktas, kad, skirtingai nuo ankstesnės NATO plėtros, kai Rusijos nuomonės net neklausė, dabar jau svarstoma, kuria linkme žengti toliau.
Mano nuomone, Rusijai tolesnė NATO plėtra Ukrainoje ar Gruzijoje yra tas pat, kas buvo „žvaigždžių karas“ R.Reagano laikais. Raketų laikas iki Maskvos sutrumpėja tiek, kad reikia keisti milžiniškas lėšas suryjančią priešraketinės gynybos sistemą. Savo ruožtu JAV, viešai neskelbdamos, baiminasi, kad skubotas, net dirbtinai apeinant taisykles Ukrainos ir Gruzijos įtraukimas į NATO šį Aljansą dėl teritorinių problemų susprogdintų iš vidaus. Ne be reikalo buvęs NATO generalinis sekretorius A.F.Rasmussenas pasiūlė Ukrainą priimti į Aljansą be 5-ojo straipsnio galiojimo.
Rusijos ir JAV, Rusijos ir NATO pasitarimų turinį nesunku buvo nuspėti. Negi kas nors galėjo tikėtis išgirsti: NATO pritarė Rusijos susirūpinimui.
Tačiau, manau, per pasitarimus išryškėjo ir JAV prezidentą jei ne nustebinusi, bet įtarimą tikrai sustiprinusi tendencija. Aljanse yra politikų ir kariškių grupė, kuri norėtų fizinio susidūrimo su Rusija, paprasčiau tariant, „pastatyti ją į vietą“. Kur ta vieta, gal ir patys nežino, bet karingos nuotaikos euroatlantinėje erdvėje senokai plaukioja.
Atrodo, J.Bidenas nepriklauso karingųjų grupei. Spėju, kad viena jo prezidentavimo idėjų yra pradėti keisti Europos, o gal ir pasaulio saugumo architektūrą.
Kaip ilgametis politikas ir diplomatas šiuo globaliniu klausimu JAV prezidentas turi kur kas didesnę patirtį ir žinių bagažą nei keli jo pirmtakai.
Duok Dieve, tokiam projektui sėkmės. Linkėčiau, kad ir Lietuva jam pritartų, nors karingų balsų Marijos žemėje irgi nestokojama. Juk jei Rusijos „į vietą“ statymas vyktų erdvėje virš Lietuvos, iš teritorijos liktų tik muziejus.
Po pusės prezidentavimo kadencijos G.Nausėda atrodo išmintingas vadovas. Reikia tikėtis, jog pasirinks gerai apmąstytą kelią ir dėl Lietuvos saugumo.
