Šeimų maršo iškabą šįkart iškėlę visi Lietuvos rudi ir violetiniai radikalai jau nuo pat pradžių naudojo šį „kontrargumentacijos“ būdą – visus kitus ir pirmiausia valdžią skelbti „ne Lietuva“ ir „ne žmonėmis“. Jų Lietuvos ir pasaulio vaizdas toks ir yra – tiktai jie yra tauta ir ne tik tikroji Lietuva, bet ir Lietuva apskritai. O visi kiti yra užsieninio blogio – globalistų, sorošistų, gėjų-neomarksistų – atstovai, agentai arba įrankiai.
Negana to, visi šie priešai pagaliau paskelbiami arba ne visai, arba tiesiog ne žmonėmis.
Natūralu – jei priešas yra toks, tai bet kokios priemonės jo atžvilgiu yra ne tik pateisinamos, bet ir būtinos, o jis pats neturi jokių teisių į nieką, netgi į egzistavimą. Be to, tų priešų, nors jie ir valdžioje, – tik absoliuti mažuma, o „visa tauta“ – kitoje pusėje.
Sausio 13-ąją užgožęs šio pasaulio ir Lietuvos vaizdo nešiotojų švilpimas ir baubimas galutinai į viešumą iškėlė tai, ką buvo galima įžvelgti jau senokai, – į panašią mąstyseną linkę ir daugelis tų, kurie atstovauja baublių atakuotai „sistemai“, ir netgi tolėliau nuo tos „sistemos“ esančiųjų.
„Naujoji „Jedinstvo“ ir „ne Lietuvos žmonės“ – tai bene švelniausi iš epitetų. „Mėšlas“, „išgamos“, „bepročiai“, „šėtonai“ ir, žinoma, „nežmonės“ apskritai – tokie ir kiti apibūdinimai iš šios operos tebesipila lyg iš sunkiojo kulkosvaidžio.
Gyvūnėlio švilpiko nuotraukos socialiniuose tinkluose – tik pati nekalčiausia nuoroda, kad baubusieji skelbiami tiesiog gyvuliais. Taip pat, aišku, ir Rusijos agentais, šiuo metu vykdančiais globalinį Kremliaus antpuolį prieš visus Vakarus.
Ir, žinoma, vis pabrėžiama, kad tų agentų, socialiai ar kitaip visiškai degradavusių žmogystų, ir tėra tiek, kurie jų buvo susibūrę prie Seimo, – vos keli šimtai. O visa likusi tauta – arba prieš juos, arba tiesiog ne su jais.
Tai, kad tie keli šimtai, nušvilpę Sausio 13-osios minėjimo iškilmes, dabar ketina tą patį daryti ir per Vasario 16-ąją, ir galbūt per Kovo 11-ąją, visą šį naratyvą maksimaliai sustiprina ir tarsi pateisina.
Viena giluminių psichologinių to priežasčių yra suprantama ir natūrali.
Tai noras vis dėlto būti sutvarkytame, patogiame ir „savo“ pasaulyje bei Lietuvoje. Juk pripažinus, kad baubusieji taip pat yra dalis Lietuvos, darosi itin nepatogu, o ir tos Lietuvos vaizdelis po trijų nepriklausomybės dešimtmečių darosi visai nekoks ir netgi nesuprantamas.
O tuos kelis šimtus išstūmus ir už Lietuvos, ir už žmonių pasaulio ribų apskritai viskas susidėlioja į savo vietas ir ateina įkvėpimas šventai kovai už tėvynę. Dabar – jau ir fizinei.
Anoji pusė su švilpukais ir garsiakalbiais, taip pat pasiryžusi riaušėms, tokį atvirumą sutiko su džiaugsmu.
Natūralu – tai naujas vanduo ant jų propagandos apie „fašistinį“ režimą, esą siekiantį „susidoroti su žmonėmis“, malūno. Taip abi pusės ir maitina viena kitą.
Žinoma, rusai arba, pavyzdžiui, kinai būtų kvaili, jei nebandytų naudotis „maršiečiais“ ir jų vadais, kaip ir bet kokiais kitais agresyviais radikalais. Ypač dabar. Greičiausiai tai ir daro. Tačiau viską suvesti tik į tai – pavojinga manipuliacija.
Juk akivaizdu, kad gatvės rėksniai tik išreiškia gilumines didelės visuomenės dalies nuotaikas, nors ir primityviu, agresyviu būdu. Tai jaučia ir flirtą su tais rėksniais kaip vieną naudojimosi tomis nuotaikomis būdų naudojantis antrajai kadencijai besirengiantis prezidentas G.Nausėda ar pirmajai – vis dar advokatų vadovas I.Vėgėlė.
Šis antkrytis, kaip ir daugelis ankstesniųjų, turėtų praeiti, nors ir yra įgavęs bjauresnes ir toksiškesnes formas. Gal ir užsitęs ilgiau – iki pat 2024 m. visų rinkimų ciklo. Tik vėl liks tas pat, kaip ir kiekvieną kartą, klausimas: tai mus, kaip visuomenę, sustiprino ar susilpnino?
