Nors susirėmimas prasidėjo mero iniciatyva, lyg netyčia pataikė ten, kur pataikė. Mat R.Šimašius feisbuke, kuris tapęs jo darbo kabinetu, nusprendė dar kartą priminti, kad „laisviečiai“ yra pirmūnai visur, kur tik vyksta kova su sovietiniu paveldu.
Meras konstatavo, kad toks paveldas – ne tik sovietiniai stabai, kuriuos ir jis pats sostinėje nuo Žaliojo tilto krapštė, bet ir inercija niekaip neužtikrinant Vakaruose seniai užtikrintų žmogaus teisių, pavyzdžiui, lyčiai neutralios partnerystės.
Bet pildydamas naikintino sovietinio paveldo sąrašą R.Šimašius staiga šovė kitur ir pataikė į Krašto apsaugos ministeriją: „Sovietinė karių rikiuotė, kur garbės kuopoje vien aukšti ir gražūs tvarkingai nuskusti vyrai, o ne normaliai gyvenimiškai atrodantys vyrai ir moterys.“
Istorikas ir kovotojas su sovietiniu paveldu A.Anušauskas, žinoma, neliko skolingas ir iškart pasitelkė sunkiąją artileriją.
Pašiepęs merą, kad jis, panašu, daug dėmesio skiria savo išvaizdai, taigi ir pats galėtų toje „sovietinėje rikiuotėje“ stovėti, ministras sostinės valdžią apkaltino pridarius kliūčių, kurios Rusijos antpuolio atveju kariuomenei trukdytų ginti Vilnių.
Anot A.Anušausko, ne vien Senamiestyje susiaurintos gatvės, medžiais ir krūmais be proto apsodintos svarbios miesto erdvės trukdytų mūsų sunkiajai technikai ar sraigtasparniams. Be to, ministras priminė, kad sostinės valdžia taip ir neįrengė tiems sraigtasparniams normaliai leistis reikalingų vietų Vilniuje, nors jų seniai reikia.
Į šiuos apsišaudymus įsitraukė ir daugiau mūsiškių politikų, remiančių vieną ar kitą pusę.
Vieni svarstė, jog sostinės gatvės yra per siauros mūsų karinei technikai, o kiti aiškino, kad tai bus problema ir priešui.
Kaip mėgsta sakyti R.Šimašius – smagu.
