Šią savaitę Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kalbėjęs jau daugelio šalių parlamentams, nuotoliniu būdu kreipėsi ir į Seimą.
Mūsų politikai liudijo tai, kas buvo matyti ir iš šalies, – Ukrainos prezidentas kalbėjo ne tik Lietuvai ir ne tiek su ja, kiek stengėsi pasinaudoti dar viena proga ir viešu kanalu kreiptis į visą demokratinį pasaulį.
Seime kreipdamasis į Vakarus prezidentas labiausiai juos kritikavo už per mažą greitį bei ryžtą imtis pačių griežčiausių veiksmų prieš Maskvos režimą – energijos išteklių iš šios šalies boikoto, visų lėšų įšaldymo, taip pat prašė kuo sunkesnės ir modernesnės ginkluotės greitesnio tiekimo Ukrainos kariuomenei.
V.Zelenskis pasakojo apie kraują stingdančius Rusijos kareivų nusikaltimus.
Ukrainos prezidento mintis po to atkartojo ir Lietuvos valstybės vadovai, ir speciali Seimo priimta rezoliucija, kurioje Rusijos nusikaltimus Ukrainoje raginama pripažinti genocidu.
Užpultos šalies parlamentas šią savaitę tai jau padarė.
Būtent Maskvos nusikaltimų detalus viešas pateikimas, vadinant juos nacistinio tipo genocidu, regis, tampa viena pagrindinių strategijų siekiant Vakarus pastūmėti kuo griežtesnės ir nebeatšaukiamos konfrontacijos su Rusija link.
Tačiau Lietuvos diplomatai ir politikai konstatuoja, kad Vakarai dar nesubrendo esminiams pokyčiams dėl savo tolesnių santykių su Maskva.
Žinoma, Vakarų parama (taip pat ginkluote) Ukrainai yra beprecedentė ir vis didėja.
Tokia pat dinamika ir sankcijų Rusijai bare.
Bet nors rengiamasi priimti vis platesnius sankcijų paketus, naftos, dujų ir kitų energijos išteklių iš Rusijos, taip pat visiškas tos šalies oligarchų bei nešvarių pinigų užkardymas Vakaruose vis dar tebėra žingsniai, kurių nesiryžtama imtis.
Antai nors Rusijos pajėgų vykdomos masinės žudynės Ukrainoje ir pati agresija, kurios tikslas yra sunaikinti bet kokį šalies ukrainietiškumą bei tapatybę, turi aiškių genocido požymių, Prancūzijos prezidentas E.Macronas pareiškė, kad šis terminas čia netinka.
Prancūzijos vadovas argumentavo, kad rusai ir ukrainiečiai yra „broliškos tautos“, pakartodamas Rusijos propagandos teiginius, kuriuos ukrainiečiai, žinoma, šiuo metu atmeta su didžiausiu pasipiktinimu.
Šitokio vakariečių elgesio pagrindinėmis priežastimis galima laikyti ne tik ir ne tiek stambiojo verslo interesus ar nenorą daryti staigių judesių, pabloginsiančių valstybių ekonomikas.
Ko gero, Vakarai instinktyviai bijo stoti į žūtbūtinę kaktomušą su Rusija tikėdamiesi, kad to vis dėlto pavyks išvengti lokalizuojant karą Ukrainoje.
Taigi tiek Kijevas, tiek karščiausi jo rėmėjai labiausiai ir piktinasi tuo, kad Vakarai juda per lėtai ir pernelyg laipsniškai, be to, pirmiausia reaguodami į naujus Rusijos nusikaltimus, peržengiamas vis naujas ribas.
Dėl to Vakarai net skelbiami Rusijos režimo bendrininkais, atsakingais už naujas tragedijas Ukrainoje.
Tvirtinama, kad Vakarai, norėdami išpirkti šią seną kaltę, esą turėtų nedelsdami suteikti Kijevui visą jo prašomą ginkluotę, paskelbti Rusijai totalinį sankcijų karą ir net įvesti savo pajėgas į Ukrainą stodami į tiesioginį mūšį.
Neryžtingiausios šalys, tokios kaip Vokietija, Vengrija arba Prancūzija, ne tik aršiai kritikuojamos, bet ir sulaukia demaršų.
Antai Lietuvoje buvo surengtas protestas prie Vokietijos ambasados, kuriame konservatorių patriarchas V.Landsbergis itin nuožmiai supliekė ir visus Vakarus, ir Berlyną.
O Ukrainos valdžia atsisakė priimti į svečius norėjusį atvykti Vokietijos prezidentą, buvusį šios šalies užsienio reikalų ministrą F.W.Steinmeierį, kuris visuomet buvo Maskvai vienas palankiausių Berlyno politikų.
Tuo metu karas Ukrainoje ne tik tęsis, bet ir bus vis brutalesnis, grėsdamas išsilieti per kraštus. Rusijos pajėgos baigia užimti paskutinius neįtikėtinai atkaklaus ir ilgo ukrainiečių pasipriešinimo židinius Mariupolyje, stengiasi pralaužti fronto liniją Donbase ir čia rengiasi lemiamam puolimui.
Aišku, tikėtina, kad Maskvos kariuomenė, nors ir užgrobusi dar daugiau išdegintos žemės, įklimps kruvinoje pelkėje ir turės padaryti bent taktinę pauzę.
Juo labiau kad šią savaitę Rusija patyrė triuškinantį karinį pralaimėjimą, kai greičiausiai nuo ukrainiečių raketų smūgio Juodojoje jūroje paskendo karinis kreiseris „Moskva“.
Be to, Ukrainos specialiosios tarnybos sučiupo pagrindinį prorusišką oligarchą, artimą Kremliaus šeimininko V.Putino žmogų V.Medvedčuką.
Rusijos propagandininkai ir kariškiai dėl šių smūgių pagrasino sulyginti su žeme Kijevą ir kitus miestus net pasitelkus branduolinį ginklą.
Beje, apie tai, kad Kremlius gali ryžtis ne vien cheminio, bet ir branduolinio ginklo panaudojimui, ypač įklimpus Donbase ar patyrus ten pralaimėjimą, kalba vis daugiau Vakarų ekspertų ir žvalgybų.
Ar tokiu atveju tai jau būtų laikas Vakarams pasukti jų kritikų norima linkme? Nežinia.
Bet kokiu atveju darosi vis aiškiau, kad šis karas užtruks dar metų metus, o galbūt net dešimtmečius ir greičiausiai baigtųsi tik Rusijai netekus paskutinių išteklių ar net sugriuvus kaip valstybei.
Tuo pat metu toliau sunkiai prognozuojama, kada kritikuojami pasyvumu Vakarai maksimaliai susitelks ir perims iniciatyvą šiame neregėtame susidūrime.
Nebent taip pasielgti paskatins iškilęs tiesioginis pavojus pagrindinėms Europos valstybėms.
