Tradicija kuo greičiau atiduoti bylas teismams, nesurinkus pakankamai įrodymų, susiformavo prie dviejų kišeninių generalinių prokurorų, kurie buvo klapčiukai, tampomi už virvučių iš aukščiau – ten, kur veikė tulpių paštas.
Tada iš prokuratūros sistemos išėjo daug gerų, didelę patirtį turinčių pareigūnų – spjovę į suvešėjusį nesiskaitymą, nepotizmą, patiriamą spaudimą jie pasuko kas į advokatūrą, kas – kitur. Stiprios prokuratūros – tokios, kuri įstengė susodinti žiauriausias nusikalstamas gaujas, išaiškinti daug rezonansinių nusikaltimų – pamatai buvo pakirsti. Kai kam visiškai nereikėjo, kad pareigūnai būtų stiprūs. Reikėjo, kad jie būtų paklusnūs.
Prokurorams buvo nurodoma visas bylas kuo greičiau siųsti į teismą, o ten tegul jau aiškinasi. Svarbu buvo ne kokybiški rezultatai, o visai kas kita – tam tikrus tyrimus pradėti triukšmingai, su šou elementais, kad aukščiausi politikai galėtų pasigirti, kaip jiems valdant kovojama su korupcija ir pasirinkti sau taškų. Svarbu buvo višieji ryšiai, o įrodymai – mažiau svarbūs. Ir tyrėjai buvo verčiami verstis per galvas, nes to reikėjo aukštiems politikams ir jų kišeniniams klapčiukams.
Įtaisyti slaptą akį neįtikusio chirurgo kabinete ir pafilmuoti, kaip bobutė jam paduoda kažkokį popierėlį, nėra sunku. O štai pričiupti politiką su eurų pilna degtinės dėžute ir įrodyti, kad tai – ne paskola, kaip jis vėliau įrodinės, reikia kur kas daugiau pastangų.
Kurlianskiai ir masiuliai dabar švenčia ne todėl, kad neva teismų sistema korumpuota. Teisėjai išmano savo darbą ir jiems reikia matyti įrodymus, svarius liudijimus. Bet tokiose bylose nepakanka į automobilio pultelį įmontuoti blakę, kelerius metus pasiklausius aptakių pokalbių pulti rengti didelį šou. Rimtos bylos tiriamos be fejerverkų. O kai viršininkai tyrėjus spaudžia, reikalauja antikorupcinių šou, tai ir gaunasi po beveik 300 posėdžių – didelis niekas, ir džiūgauja Seimo pirmininkė, kad tokio sprendimo ir tikėjosi.
Kažin kaip ten Kaune su pinigų konservais, ar nepaaiškės, kad stiklainiuose buvo taip pat vien paskolos?
