Visi kaltinimai koncernui „MG Baltic“ (dabar – „MG grupė“), Liberalų sąjūdžiui, Darbo partijai, buvusiam liberalų lyderiui E.Masiuliui, jo bendražygiams G.Steponavičiui, Š.Gustainiui, „darbiečiui“ V.Gapšiui ir „MG Baltic“ atstovui R.Kurlianskiui – nepagrįsti, todėl visi teisiamieji išteisinami.
Taip VAT vienu mostu nurašė kone pusės tūkstančio puslapių kaltinamąjį aktą, kurį sukurpė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokuratūra su prieštaringai pagarsėjusiu šio tyrimo vėliavnešiu prokuroru J.Lauciumi.
Teisėsaugininkai partijas bei politikus kaltino tarnavimu už pinigus koncerno interesams, Seime ir Vilniaus savivaldybėje prastuminėjant verslininkams naudingus sprendimus, skirstant valdiškus postus saviems žmonėms.
Vienas centrinių bylos epizodų – 2016 m. gegužę pas tuometį Liberalų sąjūdžio pirmininką E.Masiulį rasti maždaug šimtas tūkstančių eurų, kuriuos jam degtinės butelio dėžutėje perdavė R.Kurlianskis. Per kratas politiko namuose slėptuvėse rasta ir daugiau grynųjų. O per kratas pas R.Kurlianskį aptiktas raštelis, kur, panašu, surašyti inicialai politikų, kuriems skiriamos daugiatūkstantinės sumos.
Koncernas ir politikai buvo kaltinami korupciniu sandėriu neaiškiais pinigais finansuojant partijų veiklą, o ne tik konkrečių verslui reikalingų sprendimų priėmimą.
Iškart audringai į VAT išteisinamąjį nuosprendį reagavusieji pasiskirstė į kelias stovyklas.
Pirmoje stovykloje – patys teisiamieji ir teisiamų partijų dabartinė vadovybė. Jie triumfuodami teigė, esą tai buvo aišku visada, – prokuratūra ir STT tiesiog išpūtė dar vieną burbulą. Antroji stovykla ragino džiaugtis, kaip veikia rungtyniavimu ir iš to esą kylančia harmonija paremta visa teisingumo sistema, parodanti, kad Lietuva yra išties teisinė valstybė. Bet nemaža visuomenės dalis įsitikinusi, kad vienokios ar kitokios apimties politinės korupcijos vis dėlto būta.
Dėl to, jog ši byla pasibaigė šnipštu, vieni bando kaltinti teismą, o kiti – STT ir prokurorus.
Teismą kritikuojantieji apmaudžiai klausinėja, ko dar reikia, kad taptų galutinai aišku, kad, pavyzdžiui, R.Kurlianskio perduoti pinigai E.Masiuliui buvo šešėlinis atlygis už neteisėtą veiklą, o ne asmeninė paskola, taip pat nuogąstauja, kad taip kuriamas itin pavojingas precedentas, kai bet kokius politinės korupcijos sandorius įmanoma pridengti rašteliais.
Vis dėlto didelė visuomenės dalis labiausiai pirštu badė į prokuratūros bei STT darbo broką, buvo linkusi labiau tikėti teismo argumentais, kad tų institucijų pateikta įrodymų visuma buvo skylėta ir prieštaringa.
Teismas juk labiausiai ir rėmėsi tuo, kad net politikų ir verslininkų pokalbių įrašai labai prastos kokybės, iškarpyti, fragmentuoti, bet svarbiausia, kad iš jų tikrai neįmanoma nustatyti ryšio tarp pinigų ir Seime ar kitose institucijoje priimtų sprendimų, kuriuos vardijo teisėsauga.
Išties tokie teismo argumentai, net darant prielaidą, kad įtarimai galbūt nebuvo dūmai be ugnies, atrodo pagrįsti. O tą pagrįstumą didelei daliai visuomenės dar labiau sustiprina pašlijusi prokuratūros ir STT reputacija vykdant panašius ikiteisminius tyrimus.
Jau tikriausiai sunku būtų suskaičiuoti vadinamąsias rezonansines bylas, kurios prasidėdavo triukšmingai ir įspūdingai, iš pradžių sukrėsdamos visą politinę padangę, o baigdavosi arba simbolinėmis baudomis, arba niekuo.
Merus, esamus ar buvusius nacionalinio lygio politikus, net visas partijas įsukusios ir šnipštu pasibaigusios bylos jau seniai kvepia politiniais užsakymais. Todėl ne be reikalo vis pasvarstoma, ar nereikėtų persvarstyti kovos su politine korupcija įstatymų bazės arba pačios institucinės infrastruktūros, kurioje centrinę vietą užima STT.
Dabar kai kas bado pirštais į menkus teisėsaugos pareigūnų atlyginimus, prastą jų kvalifikaciją. Bet ar ne pagrindinė problema – per daug erdvės jų savivalei, nebaudžiamumui, galimybėms užsiimti politikavimu ar manipuliacijomis?
Šie klausimai, sumirgantys po kiekvieno teisėsaugininkų fiasko, dabar iškilo kaip niekada aštriai. Nenuostabu – juk ši byla buvo neregėto masto ir poveikio.
Žinoma, prokuratūra greičiausiai skųs Vilniaus apygardos teismo nuosprendį aukštesnei instancijai, nors greičiausiai ne visos apimties. Vis dėlto teisminė kova užsitęs dar ilgai.
Bet prieš kelerius metus buvusios politinės padėties, kai dėl kilusio skandalo Seimo rinkimus laimėjo valstiečiai, taip pat neatšaukiamai sugadintos partijų ir politikų reputacijos nesugrąžinsi. Kaip ir milžiniškų valstybės resursų, išeikvotų visam procesui.
Negana to, suduotas istorinio masto smūgis visuomenės pasitikėjimui teisingumu ir valstybės pajėgumais.
Abejonių ima kelti ir tokios tebesitęsiančios rezonansinės bylos kaip buksuojanti vadinamoji masinės teisėjų korupcijos byla ar su rekordinio dydžio galimu kyšiu sučiupto buvusio Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus skandalas.
Bet kokiu atveju visiškai teisūs yra tie Seimo politikai, kurie tvirtino, kad ši byla turi būti paskutinis lašas ir pagaliau privalu imtis kompleksinio visos sistemos pertvarkymo, o ne tik vežimo ar arklio apžiūros.
