Dabar – jokio Holivudo. Kai kas sakė: nieko tokio, žiūrėsim rusiškus filmus.
Ne, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Rusiški filmai yra kuriami, bet ne tam, kad juos žiūrėtų. Jie yra rėmimo pinigų panaudojimo mašina. Žiūrovai juos mėgsta taip pat kaip rusiškus mėsainius. Gal todėl ir nėra rusiškų mėsainių.
Rusiški filmai yra, bet jų žiūrėti niekas nenori. Populiarūs yra tik du, ir tiek visiems užtenka. Pirmasis yra „Po pirties“ ir jį žiūri kasmet Naujųjų metų proga tie, kurie per metus spėjo pamiršti, kaip jis baigiasi.
Antrasis yra „Brat 2“, kuriame aktoriai daro tai, kas šaliai geriausiai sekasi, – niekina kitataučius ir užmušinėja.
Ilgos istorijos moralas: pranašystė apie kino teatrus neišsipildė. Rusijos kino teatrai rado išeitį: siurbia nelegalias filmų kopijas internete ir rodo žiūrovams. Magija!
Vakarai pakraupo: kaip taip galima elgtis! Taigi juos užtampys po teismus, arbitražus ir autorių teisių organizacijas. Nubaus. Neišsimokės.
O viskas ne taip. Pabauginti teismais ir arbitražais gali tik tuos, kam tie teismai turi pasekmes. Jei nusprendi, kad nieko nepaisysi, tau bus viskas gerai. Gal ir neturėsi legalaus „McDonald’s“ ir tavo telefonas „iPhone“ kainuos brangiai ir vis tiek bus kažkoks ne toks.
Bet yra ir teigiama pusė: jei pasiryžti elgtis kaip laukinis, civilizacijos reikalavimai tau negalioja.
Kino teatrai taip ir dirbs, rodys vogtus filmus, o jei šalyje darsyk įvyks revoliucija, tie patys žmonės pakeis kino teatrų pavadinimus, įdarbins naujus direktorius ir pradės iš naujo: „Čia ne mes, čia tie kiti. Mes taip nedarysim.“
Vakarai tikės. Skystų ir naivių politikų patiklumas ir įsiklausymas tik į savo honorarą yra fantastinis.
Verslininkų tikėjimas, kad darsyk galima pabandyti su velniais obuoliauti ir šįsyk nesibaigs taip, kaip visada, irgi yra beribis.
Atviru piratavimu stebisi tik tie, kieno kiaura atmintis arba jaunas amžius.
Mano jaunystėje Šiuolaikinio meno centre Vokiečių gatvėje Vilniuje buvo kino salė, kur nuolatos sukdavo piratinius filmus nesislėpdami.
Videosalonai užsiėmė tuo pačiu. Pigūs žurnalai imdavo nuogų mergų nuotraukas iš vokiškos spaudos ir tiesiog perfotografuodavo.
Žinoma, žurnalai buvo jau seni ir manekenės jau tuo metu seniai buvo nebe nuogos. Radijo stotys grodavo viską iš eilės, prisivežusios kompaktinių plokštelių iš Austrijos ar Vokietijos. Leidyklos leido knygas nepaisydamos autorių teisių. Tai buvo laukiniai laikai be jokių taisyklių.
Tie laikai baigėsi, bet Rusijoje jie vėl ateina. Kultūrologai kalba, kad karas nužmogina ir padaro neįsivaizduojamus dalykus norma. Jie teisūs, tačiau tie jų žodžiai skamba tuščiai, kol nėra pavyzdžių.
Antai gatvėse šlapinasi tik labai girti arba labai asocialūs asmenys, bet normalūs žmonės to nedaro. Bet jei didelė dalis gyventojų pradeda taip elgtis, blogas pavyzdys užkrečia.
Ir, žiūrėk, jau čiurškia prie sienos mokytojai ir inžinieriai. Kiti pritūpę atlieka gatvėje ir didelį reikalą, kaip Bangladeše.
Tą patį pasakoja prostitutės dokumentiniuose filmuose. Pirma buvo nejauku, sako jos, paskui pamačiau, kad aplink visos mergaitės taip daro, tai pasidarė visai norma.
Taip dabar ir Rusijoje. Kariuomenė Ukrainoje juk ne staigiai pradėjo šaudyti civilius ir grobti jų turtą. Viskas – palaipsniui.
Pirmieji marodieriai turbūt ėmė tuos pačius dalykus kaip normalūs patvorio chuliganai. Gop-stopas (marozus ir budulius Rusijoje vadina gopnikais, o čia jų apiplėšimo formulė – sustabdai praeivį, paimi, ką jis turi: telefoną, laikrodį, pinigus).
Telefonus, belaides ausines lengva paslėpti. Nes vis tiek nejauku, o jeigu kas pastebės. Paskui plėšimai normalizavosi – prasidėjo skalbyklės, plaktuvai ir plaukų džiovintuvai. Vėliau atsirado dar alkanesnės ordos iš dar atokesnių ir labiau nuskriaustų Rusijos vietų – ėmė klozetus.
Paskui, kai visiškai pasijuto, kad jūra iki kelių, pradėjo vilkti grobį į pašto skyrius Baltarusijoje ir siųsti namo į Rusiją.
Jei dalykai ristųsi dar gilyn, prasidėtų ukrainiečių kinkymas į vežimus ir varymas su bizūnu, kad patys vežtų savo turtą užkariautojams į namus. Neprivalai turėti arklio uodegos ir karčių, kad arklio darbą dirbtum.
Civilizacijos sluoksnis labai plonas ir lengvai nusitrina: darbininkai ir kareiviai, 1917 metais Rusijoje paėmę valdžią per revoliuciją, grobė ir daužė dvarininkų sodybas, tuštinosi į antikvarines vazas, o paskui vyno ir spirito gamyklose, kur iš didžiulių rezervuarų alkoholiniai gėrimai ištekėdavo ant žemės, šliaužiodavo keturiomis ir lakė tas balas kaip gyvuliai.
Kultūra ir racionalus protas yra geri, bet labai trapūs saugikliai. Europoje kariuomenės nustojo marodieriauti tada, kai karo planuotojai suprato, kad duoti ginkluotiems kareiviams valią yra blogai – jie pasidaro nebevaldomi, kariauti nebenori, labiau linkę neklausyti įsakymų arba gali atsukti ginklą prieš savo vadus.
Todėl tokių dalykų negalima leisti – neapsimoka.
Tačiau Rusijoje nėra tokio saugiklio: kariuomenė buvo išvogta jau iki karo, kariai nežinojo, kur jie vyksta ir kam, karininkai nesuprato užduoties ir tikslo, nes visa aukščiausioji vadovybė melavo gausiai, įvairiai ir pati susipainiodama savo meluose.
Saviškių žuvusiųjų rusai daug kur Ukrainoje nesurinkinėjo ir dabar nerenka – ne tik todėl, kad tingėtų, bet todėl, kad parsiuntus kūną kario tėvams už jį reikės mokėti kompensaciją, 5 milijonus rublių (40 tūkstančių eurų).
O nėra parsiųsto kūno – nėra ir problemos, dingo be žinios. Tūkstantis kūnų neparsiųsta – 5 milijardai rublių štai ir sutaupyti. Vis nauda šalies biudžetui.
Tai neįsivaizduojami dalykai mums, ir tik todėl, kad mes patys labai nutolome nuo to pasaulio: šių dienų jaunimas nežino nei apie kino teatrus, rodžiusius nelegalius filmus, nei apie verslininkus, kurie atvirai sakydavo nemokėsią mokesčių, nes nenori.
Juo labiau tokie dalykai kaip žuvusiųjų apiplėšinėjimas, civilių skerdimas arba savo kovos draugų nelaidojimas, kad sutaupytum savo šaliai pinigų, ne tik moterų, bet ir vaikų prievartavimas beprotiškai atrodo tik tol, kol tai neprasideda.
Net keista, kaip dar prieš kelias savaites stebėjomės, kad Mariupolyje subombardavo ligoninę ir gimdymo namus. Dabar Mariupolio kaip miesto nebėra, ir tas ligoninės bombardavimas atrodo kaip laimingesnių laikų prisiminimas.
Kare vyksta nuolatinis ir sisteminis raganėjimas: V.Putinas ir jo propagandininkai, anksčiau bandę išsisukinėti, kažką polemizuoti su tais, kurie juos kaltina, dabar nesivargina.
Režimo užsienio reikalų ministras S.Lavrovas, anksčiau buvęs demagogas ir sudėtingų teorijų mezgėjas, dabar jau tingi išgalvoti versijas ar paaiškinimus, tik meluoja ir į viską atsako, kad visi kaltinimai tėra amerikiečių sugalvotos melagienos: „Mes nieko nesiruošiame pulti, Ukrainos mes irgi nepuolėme.“
Kas dar laukia? Koncentracijos stovyklos, lageriai Sibire ir parodomieji teismai? Kadaise, prieš porą dešimtmečių, buvau Magadane, Kolymos krašte, toli Rusijos rytuose, ir vietos televizininkas vedžiojo mane, atvykusį su kolegomis iš BBC, po buvusius lagerius, kur buvo laikomi tremtiniai.
Ant lagerių vartų kabojo visai nesenos spynos. O kas gali atrakinti, klausiau? „Raktus turi sargas.“ Supratau, kad viskas gali būti vėl paleista į apyvartą, bet tuomet maniau, kad to tiesiog negali atsitikti.
Dabar aišku, kad tai – tik laiko klausimas. Sukti laiptai į pragaro gelmes gali nuvesti labai toli. Prisiminsim viską – ir ko norime, ir tai, ką net paliesti mintyse baisu.
