Nepaisant jo noro įjungti dar aukštesnę pokyčių pavarą, kauniečiai likdavo visiškai patenkinti mieste vykstančių darbų sparta. Kaunas keitėsi kiekvieną dieną ir atrodė, kad nėra jėgų, galinčių sustabdyti šį procesą.
Jeigu pralaimėjęs viešųjų pirkimų dalyvis mėgindavo teismui skųsti rezultatus ir prašydavo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savivaldybės atstovai jį iškart paskelbdavo kenkėju, trukdančiu miesto plėtrai.
Pirmą kartą į permainų skubinimo spąstus miesto valdžia pakliuvo tuomet, kai Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukciją patikėjo Turkijos įmonei „Kayi“.
Noras rekonstruoti stadioną buvo toks didelis, kad miesto vadovai 2018-ųjų rudenį tiesiog džiūgavo gavę žinią iš teismo, kad savivaldybės
administracijai skirta 25 tūkst. eurų bauda už procedūrinius pažeidimus konkurso metu, tačiau sutarties su Turkijos įmone nereikia nutraukti.
Pastaroji pati labai greitai paliko Kauną, nes atsidūrė ties finansinio žlugimo riba ir negalėjo tęsti darbų stadione. Kauno savivaldybei teko
skelbti naują konkursą ir ieškoti daugiau pinigų, o stadiono atidarymo šventė smarkiai nutolo.
Tokiai situacijai nutikus privačioje įmonėje turbūt neliktų patenkintas nei V.Matijošaitis, nei joks kitas solidus verslininkas.
Kuo toliau, tuo dažniau Kauno savivaldybei dėl įvairių miestui svarbių projektų kilusius nesutarimus tenka aiškintis teismuose.
Visišku nesusipratimu galima pavadinti Vilniaus gatvės rekonstrukciją,
kuri pagal pirminį planą jau turėjo būti baigta.
Ginčas tarp Kauno savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento teisme atsidūrė tuomet, kai senasis Vilniaus gatvės grindinys jau buvo išardytas. Nesutarimai įsiplieskė dėl grindinio akmenų – ar juos reikėtų šlifuoti, ar sudėlioti tokius, kokie yra.
Atrodo, tokį nesudėtingą klausimą buvo galima aptarti iš anksto, tačiau taip nenutiko. Ar atsakingai dirbantis verslininkas pradėtų kepti
bandeles su aguonomis nežinodamas, ar turės pakankamai įdaro?
Naujausia žinia atskriejo iš Lampėdžio ežero pakrantės – Kauno pasididžiavimu turėjusios tapti irklavimo bazės statybos sustojo, o rangovai ir savivaldybės administracija teisme aiškinasi, kas anksčiau nutraukė sutartį ir kas kam liko skolingas.
Bendrovių „Statybų kodas“ ir „Hidrum“ konsorciumas sutartį vasarį nutraukė motyvuodamas aplinkybe, kad savivaldybės pateikto techninio
projekto sąlygos smarkiai skyrėsi nuo numatytų statybų leidime.
Ginčas kilo dėl teisėjų bokšteliui išduoto statybų leidimo, kuriame statinys įvardijamas kaip vieno aukšto, o savivaldybės pateiktame
projekte tas pats statinys yra trijų aukštų. Savivaldybė atsisakė keisti projekto sąlygas, o pagal dokumentus projekto įvykdyti esą techniškai neįmanoma.
Kas atsitiko, kad miesto atnaujinimo mašina pradėjo strigti ir vis dažniau tenka ieškoti jos gedimo priežasčių?
Galbūt godumo apimti rangovai bando gudrauti ir stengiasi pasipelnyti Kauno biudžeto sąskaita arba mėgina atsikratyti nepelningais tapusių
darbų, kai medžiagų ir žaliavų kainos šoko į aukštumas? Paspaudus savivaldybę galima tikėtis didesnio kąsnio – juk atsiskaitoma ne
privačiomis lėšomis.
Kita versija – savivaldybės tarnautojai pernelyg atsipalaidavo ir labai atsainiai rengia konkursų dokumentus manydami, kad niekas kitas geriau už juos šio darbo neatliks, nes ir taip nėra norinčiųjų dirbti, o viena kita byla teisme – ne bėda.
Dar vienas tikėtinas scenarijus – visus svarbiausius sprendimus priimančius savivaldybės vadovus apėmė didybės manija. Jie nemato reikalo palaikyti su verslu kuo geresnių santykių ir neabejoja, kad anksčiau ar vėliau vis tiek pavyks rasti įmonę, sutiksiančią atlikti užsakymą. Paklusnieji bus pamaloninti, o maištautojai – nubausti.
Apmaudu, jeigu versle taikytas taisykles į miesto administracijos darbą mėginę perkelti žmonės nuo jų patys nusisuko ir supanašėjo su biurokratų karalystės veteranais.
